Žmonės ir lėlės

Nesu klaipėdietis, bet uostamiesčiuose teko gyventi. Todėl įsivaizduoju, kas būna, kai į uostą įplaukia kruizinis laivas, kurio viršutinis denis atrodo aukštesnis už aukščiausią uostamiesčio pastatą. Miesto gyvenimas išsyk prisipildo ypatingo įvykio pojūčio, ore ima sklandyti stambių mastelių emocijos ir mintys apie pritapimą prie beribio pasaulio. Panašų jausmą teko patirti gruodžio 5 d. per Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ premjerą Klaipėdos dramos teatre. Jausmas toks, lyg prie mūsų krantų „prisišvartavo“, bet ne kelioms dienoms, o ilgam, svarbus europinės civilizacijos reiškinys.

Prasmingų šio reiškinio aspektų yra daug, todėl teko pasirinkti vieną rakursą, kurį pasiūlė pats gyvenimas. O buvo taip. Žingsniuodamas Vilniaus gatve kelionės į „Mūsų klasės“ premjerą Klaipėdoje pradinio taško link, šių žodžių autorius pamatė policijos automobilį. Iš jo išlipo pora vyrų spalvotomis policininkų liemenėmis ir nuskubėjo skersai gatvę prie solidaus dviaukščio kotedžo, kur prie vartelių šluostydamasi rankas į prijuostę juos svetingai pasitiko tvarkinga žilagalvė šeimininkė. Policininkai žengė vidun, prieš save iškilmingai laikydami... lėlę. Tai buvo 10–12 metų vaiko dydžio kimštinis žmogaus muliažas, koks būna naudojamas kriminalinėse bylose per tiriamąjį eksperimentą, tiriant žmogžudystę...

Po keturių valandų kelionės toks pat įspūdis grįžo aidu iš uostamiesčio teatro scenos, kur tokias pat lėles-muliažus valdė spektaklio „Mūsų klasė“ aktoriai. Netgi nebūnant mistinių sutapimų gerbėju nepaisyti tokių akivaizdžių ženklų niekaip nepavyksta. Taigi – apie lėles...

Čia lyg ir derėtų paminėti klaipėdiečių spektaklio sąsajas su Tadeuszo Kantoro „Mirusia klase“. Šio archetipinio XX a. antros pusės lenkų teatro reiškinio įtaka atpažįstama Słobodzianeko pjesėje „Mūsų klasė“. Bet pristabdykime arklius: užuot toliau nagrinėję sąsajas su lenkų teatru, persikelkime į Kauną ir pažvelkime į Kauno dramos teatro jubiliejinio sezono pradžios spektaklį „Sombras“. Čia režisierius Gintaras Varnas sukūrė reginį, kuriame, tarsi puokštėje, susiderino ir Luigi Pirandello pjesė „Šeši personažai ieško autoriaus“, ir kitų Varno statytų spektaklių atspindžiai. Įgyvendinti tokią įmantrią užduotį režisieriui padėjo lėlės, kurias sukūrė garsi mūsų scenografė ir lėlininkė Julija Skuratova. Netgi Pirandello dramos kertinę tragišką sceną prie fontano režisierius išsprendė pasitelkęs lėles, labai panašias į tas, kurias prieš 44-erius metus naudojo Kantoras...

Kuo ypatingos šios lėlės? Prisiminkime lėlininko Rimo Driežio žodžius, kad lėlių teatro esmė – lėlininko rankose atgijusios lėlės stebuklas. Ar čia mes irgi regime tokį stebuklą? Jokiu būdu, greičiau atvirkščiai: lėlė simbolizuoja personažo mirtingumą, yra su juo susijusi. Galbūt tai muliažas, manekenas? Irgi ne, nes tuomet jie funkcionuotų kaip negyvi daiktai, o taip nėra. Labiausiai tinkantis atsakymas būtų susijęs su priešistorinio teatro laikais, kai šamanai per apeigas naudodavo dvigubas kaukes, kurios buvo apverčiamos, taigi rodė ir kasdienišką žmogaus veidą, ir jo slaptą demonišką prigimtį. Lėlė, kaip žinojimo apie mirties neišvengiamumą kupra, yra ir Kantoro, ir Varno, ir Oskaro Koršunovo spektakliuose.

Dar šiek tiek apie „Sombrą“. Lėlės čia reprezentuoja ir kitus Varno pastatymus: Henriko Ibseno „Juną Gabrielį Borkmaną“ Jaunimo teatre; kitokios, plokštuminės lėlės, vaizduojančios Salvadorą Dali, Federico García Lorcą ir Antoniną Artaud, yra iš teatro „Lėlė“ spektaklio „Teiresijo krūtys“; ir vėl publiką sužavėjo reljefinių barokinių lėlių choreografija iš Claudio Monteverdi madrigalinės operos „Nedėkingųjų šokis“. Paradoksalu, bet minimalistinis stilizuotų barokinių lėlių tūpčiojimas pagal barokinę muziką buvo gyviausias spektaklio „Sombras“ epizodas...

Tai kas gi vyksta mūsų profesionaliame teatre, kad žiūrovai linkę labiau tikėti lėlės scenoje krustelėjimu, nei gyvos aktorinės asmenybės artistiškumu?

Ieškodami atsakymo į šį klausimą vėl grįžkime į Klaipėdą, į dramos teatro sceną, kur ta pati Skuratova, kurios darbo lėlės vaidina kauniečių spektaklyje „Sombras“ (ir visuose kituose ten pacituotuose Varno spektakliuose), sukūrė lėles ir unikaliam, globaliniam, demoniškam lėlių teatrui spektaklyje „Mūsų klasė“.

Scenografas Gintaras Makarevičius siauroje ir aukštoje klaipėdiečių scenoje sukūrė milžinišką lėlių teatrą, totalinę pragarišką antišopką, kur nėra šopkoms tradicinių rojaus viršuje, žemės per vidurį ir pragaro apačioje; kur per visus tris šopkos aukštus siautėja mirties ir chaoso demonai. Svarbus yra viršutinis dekoracijos aukštas – paviljonas su slankiojamosiomis durimis, buvęs šopkos „rojus“, – jis naudojamas kaip demonų kabareto erdvė, primenanti ir tremtinių vagoną, ir krematoriumo sklendę. Daugybinių asociacijų turtinga dekoracija primena ir zikuratą, ant kurio laiptų liejasi nekaltų aukų kraujas, nes ši tema – aukojimo – irgi skamba spektaklyje.

Lėlių teatro, kaip manipuliacijų pasaulio atspindžio, tema tampa sisteminga Koršunovo kūryboje. Antai Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, 2018 m. jo pastatyto Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiško romano“ finalas irgi išspręstas ir aktorių puikiai suvaidintas kaip karalienės Viktorijos laikų lėlių zombių „lėliška opera“. Panašų žanrinį intarpą matome ir jo klaipėdiškėje „Mūsų klasėje“: jos siužeto epizode, vaizduojančiame įsibėgėjusio karo siautėjimą ir žmonių kančių orgiją, visi gyvi personažai pradeda judėti įvairiuose dekoracijų lygiuose tarsi prisukamos lėlės, sukurdami pasaulio, kaip pragariško mechaninio lėlių teatro, įvaizdį.

Spektaklis „Mūsų klasė“ prasideda nuo lėlių teatro, juo ir pasibaigia. Iš pradžių aktoriai vaidina bendraklasių, lenkų ir žydų, nerūpestingą vaikystę su lėlėmis už nugaros. Paskui artistai vaidina su lėlėmis kaip lėlių teatre. Vyksmui rutuliojantis lėlės ir žmonės išsiskiria, ir lėlėms tenka „išgyventi“ visą žmonių žiaurumą – daužymą, maitojimą, žudymą, galų gale jos guli kaip krūva lavonų. Skuratovos sukurtos beveidės lėlės yra ir muliažai, ir manekenai, ir atgyja aktorių valdomos. Bet svarbiausia jų funkcija – įkūnyti žmogaus demonišką pradą, mirties dvasią, jo pragarišką alter ego. Veiksmo metu lėles pakeičia aktorių personažai, lyg patys tapę lėlėmis, neįstengiančiomis ištrūkti iš uždaro pragariško lėlių teatro pasaulio; jie yra nuolat scenoje, gyvi drauge su mirusiais.

Słobodzianeko „Mūsų klasė“, populiariausia pasaulyje lenkiška pjesė, jau yra klasikinis kūrinys. Koršunovas – mūsų teatro gyvasis klasikas. Todėl jų bendras „produktas“ primygtinai prašosi klasikinių vaidybos metodų. Klaipėdos dramos teatre jie yra po ranka, tai dar Povilo Gaidžio čia išugdytas brechtiško atsiribojimo vaidybos metodas, tiksliau – klaipėdiškoji, ekspresyvi ir spalvinga jo versija. Tai puikiai matome žiūrėdami į spektaklio „Mūsų klasė“ atlikėjų dešimtuko lyderius, Reginą Šaltenytę (Rachelka / Mariana) ir Igorį Reklaitį (Zigmuntas). Vaidinančių aktorių amžius čia labai įvairus, bet tai nėra svarbu spektaklyje, kuriame aktoriai vaidina ne tiek charakterį, kiek personažo idėją jo likimo išklotinėje, nuo pradžios iki mirties. Zochos vaidmuo įvairus ir ištisinis, jame daug kaitos, judesio, ir Eglė Jackaitė atlieka tai efektingai, kiek labiau sportiškai nei dramatiškai. Organiška ir miklia personažo būsenų kaita pasižymi Vladekas (Aurimas Pintulis). Doros likimo tragizmas pjesėje išrašytas kone ryškiausiai, ir Justina Vanžodytė atskleidžia jį nepriekaištingai. Taip pat deramu lygiu nuskamba pirmosios aukos Jokūbo Kaco tema (Jonas Viršilas). Skirtingai, bet panašiu aukštu įtaigos laipsniu savo tiesas ir painius likimus publikai dėsto čekistas ir Izraelio karys Menachemas (Vaidas Jočys) bei lenkas patriotas, teroristas ir žudikas Rysekas (Jonas Baranauskas). Tiek emigrantas į Ameriką, po to rabinas Abraomas, tiek prievartautojas ir žudikas, po to katalikų kunigas Henekas, suvaidinti Mikalojaus Urbono ir Liudo Vyšniausko, yra tipiški personažai: vienas – Amžinojo žydo, kitas – veidmainio kunigo. Visam azartiškai vaidinančiam jaunimui dar trūksta „atsiribojimo“ technikos, kad ne tik judesiai būtų miklūs, bet ir kad jų stambūs planai būtų išraiškingi, ir kad personažų temos turėtų sparnus; tačiau jie jau demonstruoja gebėjimą dirbti ansamblyje, „lėliškumą“ gerąja prasme – tai rimta investicija į ateitį. Dėl Koršunovo režisūros aktorių trupės vaidybos lygis tampa labai aukštas.

Panaudodamas visas brechtiškojo teatro priemones (atsiribojimą, personažo tipiškumą, tekstines autorefleksijas, dainų „zongų“ intarpus, atvirą atakuojantį emocionalumą, personažų bendravimą per salę ir jų ėjimą į publiką) režisierius sukuria paveikų ir apčiuopiamą publicistinio teatro žanrą. Jam čia puikiai talkina kompozitorius Gintaras Sodeika, užpildydamas garsinę erdvę atmosferą kuriančiais intarpais, akcentais, žanrinėmis citatomis, gyvu ir transliuojamu dainavimu, žydų ritualinėmis giesmėmis. Spektaklio suvokimą vainikuoja Miko Žukausko vaizdinės projekcijos, ir iliustruojančios istorinius laikotarpius, ir žanriniais bei stilizuotais koliažais pabrėžiančios vyksmo epiškumą. Tokios koncentruotos ir galingos visaverčio publicistinio teatro dozės mūsų scenos dar nebuvo patyrusios. Tiesa, tai labiau būdinga pirmai spektaklio daliai, o antroje, kaip ir užkoduota pjesėje, vyksmas rutuliojasi jau avanscenoje pagal literatūrinio teatro dėsnius. Bet pirmos dalies emocinis įdirbis toks galingas, kad antrojoje vykstantis literatūrinis epilogas neužgesina pirmos dalies efekto. Prasidėjęs kaip lėlių teatras, spektaklis taip ir baigiasi, sukurdamas vientisą manipuliuojamo pasaulio tragediją.

Ambicinguose Koršunovo pastatymuose labai glaudi sceninio mito kūrimo ir tradicijos sąveika. Tuomet jis kuria kažkelinto lygio sceninę tikrovę, kurioje mitologiškumas ir metafiziškumas yra neatsiejama teatrinio vyksmo kokybė, sceninės topografijos elementų charakteristikų esmė. Taip atsitiko ir jo klaipėdiškiame „Mūsų klasės“ pastatyme. Ritualinės kosmogoninės antišopkos aplinkybėmis Słobodzianeko išdėstyta Jedvabnės miestelio tragedija, kai lenkai žudė bendraklasius ir visus miestelio žydus, ir kas buvo vėliau, pateikta kaip globalinė tragiška žmonijos dilema: kaip apskritai tai galėjo įvykti ir kaip su visu tuo paskui gyventi?

Sprendžiant iš spektaklio „Mūsų klasė“, anot Koršunovo, absoliutus blogis yra prigimtinė žmogiškos esybės dalis, kurią dera suvokti ir laikyti giliai paslėptą ir užrakintą. Su tokia jo įžvalga galima ir reikia ginčytis. Bet jo, kaip menininko, talentas pasireiškia ne diagnozėmis ar receptais, o jo spektakliais. Reginys „Mūsų klasė“ yra galingas „teisminis eksperimentas“: kiekvienas jame dalyvavęs ir į jį įsijautęs žiūrovas neišvengiamai pastatomas į moralinę akistatą su savo, su tautos sąžine. Čia jis sutapatinamas ir su budeliu, ir su auka, ir pats sau bei visiems saviškiams privalo suformuluoti ir paskelbti negailestingą nuosprendį.

Publikaciją parėmė Scenos meno kritikų asociacija (SMKA)