Teatras
Kostia Treplevas buvo savotiškai teisus, aplinkinių abejingumo šarvą bandydamas pramušti sparnuota fraze: „Naujos formos reikalingos, o jei jų nėra, tai geriau visai nieko nereikia.“ Faktas – po jungtinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Berlyno „HAU Hebbel am Ufer“ ir Maskvos Gogolio centro spektaklio „Checkpoint Woodstock“ išėjau dar abejingesnė naujų formų atžvilgiu nei iki tol. Režisierės Marinos Davydovos pastangomis Lietuvoje cikliškai ir su didele kantrybe rodomi Rusijos istoriją permąstantys kūriniai lakoniškai pristatomi kaip spektakliai-instaliacijos. Žiūrovinės spragos neleidžia Vilniuje lapkričio 23 d. rodytos Davydovos premjeros lyginti su pavasarį „Menų spaustuvėje“ pristatytu jos pirmuoju spektakliu „Amžinoji Rusija“, bet turiu laisvę įvertinti „Checkpoint Woodstock“ kokybę.
Spektaklis-instaliacija gali tapti savotiškais „naujos formos“ spąstais. Vizualiniai kodai ir sprendimai čia tampa svarbesni už aktorių vaidybą, režisieriaus meistrystę bei dramaturginį pagrindą. Šias tris įprasto teatro sudedamąsias dalis keičia estetinės formos dominantė. Sėkmės atveju gimsta nauji, iki tol žiūrovui nepažinūs pasauliai, mus suvedžioja ne režisierius, o visų pirma dailininkas, nusiviliojantis žiūrovų fantaziją į akligatvį, kurio tamsiausiame užkaboryje laukia nauji erdvės ir formos slėpiniai. Visų pirma išprovokuojami fiziniai žiūrovų pojūčiai, leidžiama suabejoti savo jausena, sveiku protu. Jei spektaklis-instaliacija būtų sėkmingas, mums beliktų pripažinti klydus dėl autentiškų, tikrų šio pasaulio parametrų, kurių atžvilgiu gal dar esame turėję kokių nors iliuzijų.
Gero, pavykusio spektaklio-instaliacijos menine sėkme tampa aktoriaus virtimas instrumentu, lygiaverčiu bet kuriai kūrinio sudedamajai daliai, visas priemones pajungus bendram tikslui – suvaldyta inovatyvia forma išprovokuoti publiką. Iš „Checkpoint Woodstock“ išsinešiau vieną į instagramą dėti tinkamą nuotrauką, kurioje Vladimiro Putino portretas įrėmintas intriguojančios roko atlikėjų kaimynystės. Ir naivų neužduotą klausimą – ne režisierei, o šio renginio prodiuseriui ar organizatoriui: ar toks Davydovos vizitų paūmėjimas Lietuvos teatre reiškia, kad ateityje negausime galimybės išvysti nei Rusijos didžiųjų režisierių Kirillo Serebrennikovo, Dmitrijaus Krymovo, Jurijaus Butusovo, Konstantino Bogomolovo spektaklių, nei „Teatr.doc“ – na, viso to, kas Europoje traktuojama kaip kokybiška meninė, teatrinė Rusijos opozicija?
Davydova – solidi teatro kritikė, vieno svarbiausių Maskvos teatrinių festivalių NET (Naujasis Europos teatras) organizatorė, bet jos primygtinis noras kurti inovatyvų, provokuojantį teatrą beveik toks pats naivus, kaip ir bandymas paraginti per aptarimą po spektaklio visiems draugiškai pereiti prie bendravimo rusų kalba. Tai, kas gerai parduodama racionalioje, per saugų atstumą Rusijos slėpinius norinčioje ištyrinėti ir suklasifikuoti Vokietijoje, mūsų šalyje tampa bandymu gydyti potrauminį šoką išgyvenantį pacientą negrabiai sušoktu mirštančios gulbės šokiu.
„Checkpoint Woodstock“ šokis buvo ir baletinis, ir iš dalies modernus, buvo ir populiarių Rusiją pašiepiančių „videodažnučių“, bet jos tarnavo tik kaip iliustracija sceną ir spektaklio kūrėjų sąmonę dalijančiai demarkacinei linijai tarp balto ir juodo, kairio ir dešinio smegenų pusrutulių, Amerikos ir Rusijos, utopijos ir antiutopijos, kultūros ir kontrkultūros. Imperinio masto įžvalga, leidžianti pusę spektaklio sceninio veiksmo pravirkauti tragiška gaida, – o juk Rusijoje kontrkultūros nebuvo, – provokuoja klausimą, kodėl sunkiąją artileriją savo svarba ir susireikšminimu primenanti spektaklio kūrybinė komanda nenukreipė žvilgsnių į plačius SSRS tolius. Gal geriau paieškoję kur nors Pabaltijyje būtų kažką iš tos mįslingos kontr ir aptikę. Juk neatsitiktinai Estijos teatras „Ugala“ prieš keletą metų garsiam Rusijos dramaturgui Michailui Durnenkovui užsakė parašyti pjesę, drastiškai reprezentuojančią visada esančią galimybę išsprogdinti visatą ir sugriauti blogio imperiją tiesiog gyvenant savo paralelinį, bet kokioms santvarkoms priešpriešinamą meninį gyvenimą. Taip gimė Durnenkovo tragikomedija „Kaip estai hipiai sugriovė Sovietų Sąjungą“. Sėkmingai savo teatrinius interesus tiek Europoje, tiek Rusijoje realizuojanti Davydova spektakliu „Checkpoint Woodstock“ nesuinteresuota griauti sistemos. Už griuvėsius abiejose rinkose mokama mažiau.
Apie žmones valdančius stambiuosius projektinius ir valstybinius teatro reiškinius kaimyninėje šalyje labai jaunas ir solidžių kritikų tiesiog kvaileliu, idiotu pravardžiuojamas teatralas Viktoras Vilisovas savo bestseleriu tapusioje knygoje „Mus visus pykina. Kaip teatras tapo šiuolaikinis“ rašo: „Viskas užkoduota amžinam stabiliam egzistavimui. Teatrai – tai tikros monstrų peryklos, jie ne tik laikosi savo vidinės hierarchijos, bet dar ir yra priklausomi nuo valdingos vertikalės, turi atstovauti valstybei, o tai neatšaukiamai kelia pavojų kūrybiniams procesams. Tiesiog dėl savo dydžio bei centralizacijos jie yra nepajėgūs greitai keistis ir kaip nors atliepti laikmetį, kuriame egzistuoja. Likdami teatrais-muziejais jie – kartu su žlugusia teatrinio mokymo sistema – veikia kaip šūdo, tiekiamo vartotojams ir gamintojams, atrajotojai. Vyresnio amžiaus Rusijos teatro veikėjai ir jaunesni jų sekėjai siūlo kratinį iš dvasingumo ir astralinių perdangų, turinčių teatre sukurti paslaptingumo ir sakralumo aurą. Žiūrovams bandoma įteigti, kad gyvuoju momentu čia gimsta kažkokia mistinė substancija, turinti nežinomais keliais atvesti žiūrovą į katarsį.“
Ir tai yra atsakymas, kokiame akligatvyje atsidūriau, vieną vakarą išsiruošusi paklajoti po iškilmingą „Checkpoint Woodstock“ pristatymą šiuolaikiškumą ir naujas formas bandančiame pasivyti lietuviškame teatre.
