Teatro menininkas turi domėtis ne tik savo amatu

Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę ir atstovavo teatrui Berlyno „Volksbühne“ teatro organizuotame festivalyje „Postwest“. Po festivalio su režisiere aptariame spektaklio kūrybinį procesą, patį festivalį ir įtakas, formuojančias jos braižą.

Metus studijavai teatro kritiką. Ką Tau, kaip režisierei, davė šios studijos?

Tai buvo tikslingas pasirinkimas, nes, kai baigiau mokyklą, teatro režisūros nerinko, tokiu būdu nusprendžiau susipažinti su akademija, kaip įstaiga. Ką man tai davė kaip režisierei? Turbūt pačius įrankius plačiau ir daugiau domėtis teatru: ir kaip mokslu, ir kaip praktika. Per tuos metus spėjau sužinoti dalykus, kuriuos mano režisūros kursiokai turėjo išmokti jau vėliau. Taip išėjo, kad kai kurių režisierių darbus ar metodus bei kaip nagrinėti patį teatrą sužinojau anksčiau. Bet kartu tos žinios lėmė, jog gana ilgą laiką turėjau vaduotis iš teorinio teatro suvokimo.

Pirmi režisūros studijų metai buvo bandymas suprasti, kaip iš tiesų reikia dirbti praktiškai, nes atrodo, kad kažką supranti teoriškai, lyg ir žinai, bet tai neatitinka praktikos, darbo su aktoriumi pradmenų, nes to, žinoma, nemoko kritikos studijose. Mano kelyje vis atsiranda kliūčių. Tuo metu gal nesinorėtų, kad jų būtų, tačiau jos virsta gana pozityviais rezultatais, jas įveikus atsiranda daugiau patirties, negu jos būtų, jei eitųsi kaip per sviestą.

Pirmais metais tos teorinės žinios turbūt daugiausiai ir trukdė, nes turi pradėti nuo paprastų dalykų. Teatrologija nėra taip susieta su kūnu, žmogaus psichologija, dėl to teorines žinias reikia palikti ateičiai, kai norėsis reflektuoti savo paties darbus. Iš pradžių, manau, geriau yra ateiti be teorinių primokymų.

Prisikaupus teorinių žinių, turbūt buvo noras padaryti ką nors labai konceptualaus?

Teorinės studijos suteikia žinių, supažindina su režisierių darbais, pamatai, kad žmonės kuria spektaklius socialinėmis, politinėmis temomis ir jau pirmame kurse nori daryti tą patį. Nori labai greitai iššokti aukščiau bambos ir tik pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius pastatyti spektaklį apie kažką globalaus neturėdamas jokių priemonių. Tave natūraliai domina tos temos, turi teorinį suvokimą, esi matęs pavydžių. Bet be amato pagrindų to nepadarysi.

Atrodo, jau esi susikūrusi braižą, savitą režisūrinį metodą. Kaip pati jį galėtum apibūdinti?

Manau, kad metodą geriau už mane gali apibūdinti kažkas iš šalies. Nesakyčiau, kad turiu metodą ir dabartiniame kūrybiniame etape neturiu tikslo tokį sukurti. Aš tiesiog bandau suprasti, kokios apskritai priemonės egzistuoja teatre. Žinoma, tam tikros tendencijos yra. Man labai svarbu darbas su aktoriumi, visapusiškas personažo išdirbimas: kodėl tai yra būtent toks žmogus, kokia aplinka tą žmogų suformavo. Noriu, kad aktorius būtų pajėgus reflektuoti ir pasaulį aplink save, ir pasaulį aplink personažą. Nenoriu, kad jis būtų susidomėjęs tik savo amatu. Juk jis yra ir visuomenės dalis, ir europietis, ir vilnietis, noriu, kad per repeticijas tai atsiskleistų.

Taip pat visuomet stengiuosi maksimaliai išnaudoti erdvę, kurioje bus rodomas spektaklis, kad jis būtų su ta erdve surištas. Mėgstu minimalistinį vizualų stilių, stropiai ieškau ženklų bei simbolių. Bet tikrai nemanau, kad turiu kažkokią labai stiprią teatrinę koncepciją, tikiu, jog šitai ateina gerokai vėliau, o galbūt net ir neprivalo ateiti. Aš vis dar noriu kažką atrasti, o ne naudotis tuo, kas jau „atkalta“.

Spektaklis „Žmogus iš žuvies“, kurį žiemą pristatei Jaunimo teatre, remiasi aktoriais ir jų sukurtais personažais, atrodo, kad kiekvienas savo vaidmeniui yra tiksliai parinktas. Kaip atsirenki aktorius savo spektakliams?

Čia, manau, padeda įgimta intuicija. Aktorius renkuosi intuityviai. Perskaičiusi pjesę, imu galvoti apie personažus, tuomet mintyse atsiverčiu aktorių „žurnalą“ ir svarstau, kuris žmogus labiausiai tinka tam vaidmeniui. Nebūtinai ieškau pagal panašumą, kartais kaip tik įdomu kai kuriuos aktorius pamatyti atliekant kitokį vaidmenį, negu jiems įprasta. Ne visada norisi matyti aktorių jau nusistovėjusiame amplua, kaip tik priešingai, norisi dirbti kartu. Šiuo atveju rinkausi iš teatro, kuriame stačiau spektaklį, trupės.

O štai su kviestine aktore Asta Zacharovaite susipažinau jau neblogai žinodama pjesės tekstą, nes pirmą vertimą iš rusų kalbos teko daryti pačiai (kad būtų galima perskaityti), ir iš karto supratau, kad ji yra Julka. Tai būtų grynasis mano intuicijos pavyzdys.

Neseniai įvyko „Postwest“ festivalis, kuriame pristatei spektaklio „Žmogus iš žuvies“ audioversiją. Kodėl garsas, o ne vaizdas?

Apie spektaklio adaptaciją pradėjau galvoti iki karantino – iš karto po premjeros Vilniuje. Apskritai adaptacija atrodo nenatūralus dalykas, nes iš jau sukurto, nedalomo pasaulio reikia ištraukti kažkokią dalį, o tą reikėjo padaryti dėl festivalio reikalavimų. Galvodama, kaip adaptuoti, supratau, kad užsienyje veikiausiai įdomiausia bus antra dalis, kuri stipriai susieta su aktorių balsais ir muzikalumu. Planavau pasikviesti porą vokiečių aktorių, nes tam buvo sudarytos visos galimybės, kad jie verstų tą lietuvišką tekstą, galbūt įtrauktų savo komentarus. Tad ta balsų idėja užgimė jau kažkur ten.

Kai festivalį buvo nuspręsta perkelti į skaitmeninę erdvę, likau prie savo pirminio sumanymo, kad spektaklis turėtų būti paremtas garsu. Taigi naudoti spektaklio vaizdo medžiagą atrodė nelabai reikalinga – kam atimti iš žiūrovo galimybę personažus įsivaizduoti? Be to, garso įrašas neįpareigoja – jo galima klausyti bet kur. Buvo nufilmuoti subtitrai tiems, kurie nekalba lietuviškai ar vokiškai, bet viliuosi, jog atsirado žmonių, kurie tiesiog bandė klausytis to kalbų mišinio ir mėgino kažką pajausti ir suprasti.

Skaitmeninėje erdvėje festivalis „Postwest“ taip pat organizavo ir diskusijas. Kokiose teko dalyvauti ir kokių išvadų prieiti?

Netikėtai išėjo, kad festivalio metu turėjau išvykti ir atsidūriau erdvėje, kurioje buvo labai prastas interneto ryšys. Turėjau dalyvauti dviejose diskusijose: iš vienos dingau, nes nutrūko ryšys, o į kitą jungiausi iš stotelės prie kelio. Pirmojoje dalyvavau aš, prodiuserė Giedrė Bagdžiūnaitė ir dramaturgė Asia Vološina, joje diskutavome apie garsinės adaptacijos sprendimą.

Antrąją diskusiją moderavo Julija Reklaitė, jos tema buvo Baltijos šalių teatras. Kartu dalyvavo latvis Valteris Sīlis ir estas Jarmo Reha. Diskutavome apie tai, kad nelabai domimės vieni kitų teatru, labiau domimės Vakarais. Dėl to neįvyksta mainai, kurie galėtų vykti kur kas aktyviau. Esame lyg ir kaimynai, bet... Pakalbėjome apie tai, kas domina visas Baltijos valstybes. Daugiausia akcentavau, jog yra daug neapsisprendimo, apie ką reikėtų Lietuvos teatre kalbėti. Esame maža bendruomenė. Atrodo, vis dar nemažai tokio požiūrio, kad turi „būti savo vietoje“ –

jei imiesi globalesnių temų, kyla klausimas, kuo jos turėtų būti aktualios Lietuvai, jei imiesi kažko itin lietuviško – kaip tai parodyti užsieniui? Taip pat vyresnieji vis mėgsta replikuoti jauniesiems, neva šie daro spektaklius tik pagal festivalinių užsakymų gaires. Egzistuoja nuolatinis vienas kito kritikavimas ir neapsisprendimas, kuriuo keliu tas teatras gali eiti.

Tavo kūryboje nemažai skoningos, gudrios ironijos, subtilaus humoro. Kaip pavyksta sukurti tokius komiškus momentus?

Manau, kad turiu prigimtinį humoro jausmą. Jį laikau asmenybės dalimi. Pasaulį ir save vertinu per humoro prizmę, nes kitaip gali pasidaryti be galo sunku. Per daug sudėtinga ir per skaudu būtų į viską žiūrėti tiesiai šviesiai, o kartais tiesiog banalu.

Pirmą kartą perskaičius pjesę „Žmogus iš žuvies“ pasirodė, kad ji kupina skausmo, stiprių emocijų, liūdesio. Julkos meilės istorijoje daug paaugliško draskymosi. Per repeticijas pagalvojau, kad jeigu tai bandysiu perkelti į sceną tiesiogiai, bus taip neskanu, taip melodramatiška, kad sakomi žodžiai liks neišgirsti, o istorija – neįvertinta. Pjesės potencialą atvėrė tik ironiškas žvilgsnis į ten veikiančius žmones iš šalies – taip, jie kenčia, bet pasirodo, kad iš tiesų jie tiesiog sėdi užsidarę, vadinasi, reikia apie tai kalbėti. Per repeticijas žiūrėjome filmą „Dovlatovas“, jis pasakoja apie epochą, kurioje pjesės personažai norėtų gyventi. Poetai sėdi virtuvėje, geria, rašo, kenčia, myli, skiriasi – viskas romantiška. Noras gyventi praeityje yra tiesiog nesugebėjimas gyventi dabar.

Kitame mano režisuotame spektaklyje „Mums viskas gerai“ kitaip neįmanoma. Dorotos Masłowskos pjesė parašyta remiantis humoru, tapačiu maniškiam. Šitą spektaklį kūrėme labai nepatyrę ir dėl to būta atitinkamų sunkumų. Ketverius metus aktoriai mokosi atrasti personažo skaudulį, išnarstyti jį po kaulelį. Visa tai teisinga. Bet tada jie tai mato kaip vieną būdą reflektuoti pasaulį ir perteikti žmogišką patirtį. Bet koks bandymas ironizuoti žmones jiems buvo sunkus, nes atrodo, kad kitaip tyčiojamės, negerbiame, nerandame skausmo. Bet tas skausmas yra. Žmonės dažnai bando patys įžeisti save, kad kažkas kitas nespėtų to padaryti pirmiau. Tokia atvirkštinė psichologija. Kadangi „Mums viskas gerai“ yra išvirkščiai parašyta pjesė, manau, nėra kito būdo tam humorui atskleisti, tik juo pačiu sekant.

Dėkoju už pokalbį.