Atrasti pusiausvyrą

Viso pasaulio kultūros entuziastų pečius prislėgusi pandeminė situacija pakoregavo jau trečius metus vis platesnę auditoriją surenkančio gatvės teatro festivalio „Spot“ programą. Šiais metais liepos 9–12 d. Vilniuje vykęs festivalis nestokojo netradicinių sprendimų: dėl susiklosčiusios ekstremalios situacijos kasmet į programą naujų vėjų įpučiančių užsienio kūrėjų gretas papildė Lietuvos menininkų pasirodymai, o į viešose erdvėse vykstančius renginius norėjusiems patekti žiūrovams reikėjo iš anksto užsiregistruoti.

Už festivalio pagrindinės idėjos ribų atsidūrusi Šeiko šokio teatro istorinė ekskursija „Užpustyti“ vyko ant Bartkuškio žemyninės kopos, stūksančios apie 40 kilometrų nuo Vilniaus. Choreografės ir teatro įkūrėjos Agnijos Šeiko šiuolaikinio šokio spektaklis urbanistinę publiką sėkmingai įtraukė į pasakojimą apie užpustytus Neringos žvejų kaimus, tačiau šio festivalio programoje atsidūrusio kūrinio toli gražu neįmanoma pavadinti gatvės teatru. Nepaisant to, „Užpustyti“ jautriu poetinio pasakojimo, lyrinio garso takelio ir grakščių šokio elementų deriniu kiekvienam stebėtojui, kuris leidosi į šį pasivaikščiojimą, praskleidė trapios smėlio kopose užmigusių žmonių gyvenimo istorijos užuolaidą.

Lietuvos ir Latvijos menininkų poros Ievos Gaurilčikaitės-Sants ir Krišjānio Santo konceptualus imersinis šokio spektaklis „Labrys“ – savotiška meditacinė kelionė laiku atgal į mokyklos suolą, geometrijos pamoką. Šia paralele atskleidžiama tik dalis „IevaKrish“ dueto sumanymo, nes struktūruotais ornamentais tarp žiūrovų, įsitaisiusių ant aplink savo ašį besisukančių kėdžių, judančių atlikėjų kūnai, konstruodami įsivaizduojamą architektūrinį modelį, taip pat kėlė klausimus apie žmogaus netobulumą, skatino susimąstyti apie nusistovėjusias chaoso ir tvarkos sąvokų reikšmes.

Ar kada išėję pasivaikščioti stengėtės įsiklausyti į gimtojo miesto garsovaizdį? Tokią unikalią patirtį festivalio „Spot“ lankytojams siūlė kompozitorė Agnė Matulevičiūtė ir muzikantas Edvinas Kopcevas interaktyviame pasivaikščiojime „Sound(e)scape“. Kelias dienas iš eilės, dieną ar nusileidus saulei, pėsčiomis arba su dviračiais būrelis, apsiginklavęs garso įrašytuvais, bandė iš naujo atrasti pažįstamo miesto populiarias vietas per audioprizmę. Kiekvienas tyrinėtojas turėjo galimybę savo kelionę įrašyti prietaisu, tam buvo parinktos specialios maršruto vietos, kuriose kasdieniai garsai, sustiprinti iki dešimties kartų, nustelbė kitas jusles ir leido patirti garsinį katarsį. Surinktais buitinės „muzikos“ mišiniais kūrėjai vėliau dalinosi „Menų spaustuvės“ feisbuko paskyroje ir kvietė išbandyti kompozitoriaus Roberto Becerra sukurtą garsų žaidimą.

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ festivalyje pristatė garso performansą trylikai atlikėjų, melodikoms, kabeliams ir balionams „Santa Melodica Orkestras“, padangę drebinusį prie Nacionalinės dailės galerijos ir ant aukščiausios senamiesčio kalvos – Gedimino kalno. Neužsibūnant toje pačioje vietoje galima buvo šiurpuliukais, besiridenančiais oda, pajusti garso bangų virpesius, vis kintantį, nepaliaujantį instrumentų sąskambių lietų. Atlikėjai, be atvangos siūbuojantys instrumentus, nedidelėje, atviroje erdvėje trumpam sukūrė ypatingai trapią, į muzikinį vakuumą klausytojus įsiurbusią atmosferą.

Netikėtai prasto oro mestą iššūkį įveikęs ir griausmingų ovacijų sulaukęs Danijos fizinio teatro kompanijos „Don Gnu“ pasirodymas „Balansuojantis žmogus“ neabejotinai tapo šių metų festivalio pažiba. Renginio erdvė – Lukiškių kalėjimo vidinis kiemas – suteikė pasirodymui papildomo žavesio, groteskiškos Lyjos Maknavičiūtės elektrinio smuiko melodijos ir įspūdingus akrobatinius triukus nepriekaištingai atliekančių fizinio teatro artistų derinį papildydama niūriai šiurpios nuotaikos atspalviais. Įspūdinga penkis šimtus kilogramų sverianti apvali, kūgio formos balansinė plokštė – scenografijos elementas, aplink kurį sukosi visa atlikėjų pasakojama istorija. Pasitelkę fizinį teatrą, šokėjai kalbėjo apie tai, kaip svarbu šiuolaikiniame, be perstojo vis greičiau kintančiame pasaulyje mokėti atrasti pusiausvyrą ir kaip lengva akies mirktelėjimu ją vėl prarasti.

Vilniaus Niagara praminta Oskaro Gudo skulptūrinė instaliacija „Prakriti“ patraukė praeivių dėmesį įspūdinga į abi Vilnelės puses nuo „Fluxus“ tilto stogo trykštančia vandens srove. Dinamiškas reginys kvietė atsigręžti į nesustabdoma simetriškų krioklių harmonija plūstantį gamtos didybės atspindį žmogaus sukurtame kūrinyje. Ši laikina priebėga nuo miesto triukšmo leido pro šalį skubantiesiems akimirką atsipalaiduoti, leisti mintims ir sielai laisvai sruventi kūne, sekant iš ant stogo įrengtų pilkų vamzdžių į upę krintančios srovės pavyzdžiu.

Šių metų „Spot“ naujovė – edukaciniai seminarai. Juos vainikavo diskusija su gatvės teatro profesionalais apie viešųjų erdvių transformavimą per menines praktikas, publikos įtraukimą į pasirodymo eigą, vietinės bendruomenės subūrimą. Pirmajame seminare Jekaterina Lavrinec pasakojo apie savo patirtis, transformuojant Šnipiškių rajoną, ir ne tik, per menines praktikas, o kituose belgų artistai Benjaminas Vandewalle’as ir cirko trupė „Be Flat“ dalinosi savo istorijomis apie viešosios erdvės panaudojimą gatvės teatrui. Visus pokalbius moderavo kultūros redaktorė Monika Gimbutaitė. Taip pat prie edukacinės dalies svarbu paminėti režisieriaus Adriano Schvarzsteino kūrybines dirbtuves scenos menų profesionalams, kurių tikslas – susipažinti su gatvės teatro pagrindais.

Apžvelgiant visus festivalio pasirodymus galima apibendrinti, kad šiemet daugiau dėmesio buvo skiriama muzikai nei jau keletą metų lyderiaujančiam fiziniam teatrui. Kaip visuomet plačia programa skirtingų žiūrovų skoniui ir įspūdingais, novatoriškais pasirodymais Vilniaus gatvėse pasižyminčiam šiuolaikinio gatvės teatro festivaliui „Spot“ šįmet, kaip niekada anksčiau, teko susidurti su virtine sunkumų, tačiau organizatoriai pergalingai su jais susidorojo ir meninis vasariško festivalio derlius buvo ne ką prastesnis nei praėjusiais kartais.