Teatras
Paribio žmonės – gana retai Lietuvos teatro scenoje pasirodantys veikėjai. Vienas pirmųjų atvejų, kai naktinio gyvenimo išpažinėjams (prostitutėms, diskotekų lankytojams, suteneriams, narkotikų prekeiviams ir pan.) buvo suteiktas žodis scenoje, – tai 1998 m. Oskaro Koršunovo spektaklis „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę. Po to kartkartėmis į Oskaro Koršunovo teatro sceną tie žmonės sugrįždavo ir būdavo pastebėti dažniausiai naujosios realybės dramaturgijos krypties (Sarah Kane, Marko Ravenhillo, Mariaus von Mayenburgo) kūriniuose. Tačiau daugiau beveik niekas iš teatro kūrėjų susidomėjimo šia kryptimi nebeparodė.
Lietuvoje pjesių, kurios galėtų pretenduoti į naujosios realybės dramaturgijos žanro atitikmenį, galima sakyti, nėra. Galbūt tokia kūryba slepiasi kažkur stalčiuje. Mūsų teatras pastatytas ant kitokios tradicijos pamatų, bet tai nereiškia, kad tam tikrų temų imtis nereikia. Reikia, svarbu, kuo toliau – tuo labiau aktualu. Tad jauno aktoriaus, pasirinkusio įsėsti ir į dramaturgo kėdę, Raimondo Klezio sprendimas pristatyti publikai spektaklį, varomą „nuo dulkėtų veidrodžių pučiamomis dulkėmis“, – tarytum gaivaus oro gurkšnis tvankioje aplinkoje.
Šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis Ievos Jackevičiūtės režisuotas spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“ – savo forma nepretenzingas, tačiau labai įtraukiantis ir pagavus, vadinasi, ir nevarginantis žiūrovo. „Nuo savęs“ pasakodamas istoriją, aktorius pasistengia į kai kurias scenas įtraukti ir publiką – kartu paskaityti, kartu pašokti, kartu pabandyti išspręsti tam tikras problemas. Interaktyvūs momentai nėra forsuoti – aktorius puikiai jaučia publiką ir jos energiją, todėl vis pataiko išsirinkti žmones, kurie šiai teatrinei būčiai suteikia gyvybės (o spektaklį teko matyti du kartus: vos tik jam pasirodžius bei dabar, vasarą, kai atvira lauko erdvė suteikia dar daugiau veikimo galimybių).
„Dulkėtus veidrodžius“ galima laikyti nemeilės padarinių manifestacija. Pasakojama istorija – matyta realybė. Ar tai būtų mažo miestelio jaunimas, neturintis veiklos, ar meilės neragavęs ir miesto gatvės mokyklą išėjęs būrys – veiklos panašios, pasekmės panašios, rezultatai tapatūs. Nuobodulys ir vidinis skausmas malšinami dulkėmis, pučiamomis nuo veidrodžio (kas tos dulkės – vėlgi kiekvienam pagal patirtį ir supratimą kitokia graži metafora), nenuilstamais vakarėliais, bandymu „sužvejoti“ kažką, iš ko būtų galima sulaukti bent truputėlio švelnumo. Žiūri ir supranti, kad kiekvienam yra užkoduotas meilės troškimas, nesvarbu, kas būtum, – kai kurie tik linkę tai užmaskuoti atitinkamu įvaizdžiu. Net ir po draugo laidotuvių einama švęsti iki begalybės – nes niekas neišmokė, kaip dorotis su sielvartu, o ir jausti nesinori, nes baisu.
Klezio nupasakojami personažai (kurių fragmentus pats vienas dar ir išvaidina) – atpažįstami tipažai, nestokojantys tam tikro ironijos prieskonio, tokie gyvi, tokie smagūs, būdami vieni su kitais, ir pasiryžę vienas už kitą eiti iki galo. Ruso, Taškas ir Mickevičius – kartu esantys šitoje liūdnoje egzistencijoje ir kartu bandantys kažką iš jos išspausti.
„Dulkėti veidrodžiai“ – tai aktoriaus charizmos ir paribio jaunimui (bet nebūtinai) aktualių temų bei jų kasdienybės lydinys. Apie skaudžius dalykus pasakojama ne pamokslaujamu tonu, o kaip tik – nerūpestingai, patraukliai, taip, kad norisi klausytis ir išgirsti, ką bandoma pasakyti. O tai, kas sakoma, yra svarbu: nemeilė gimdo būties beprasmybę, ar tu būtum „marozas“, ar intelektualas. Esmė ta pati, skiriasi tik raiška ir įvaizdžiai.
Manyčiau, kad šiam spektakliui turėtų puikiai sektis gastrolėse: išvežti jį neturėtų būti sudėtinga dėl minimalistinių resursų, o poveikis – garantuotas, ypač teatro retai sulaukiančiose vietovėse. „Dulkėti veidrodžiai“ parodo, kad šiuolaikiniame teatre ir yra svarbus tas pats šių dienų žmogus. Kartais tam, kad sukurtum patrauklų ir reikalingą kūrinį, užtenka apsižvalgyti ir nebūtina vaikytis išskirtinai madingų bei globalių temų. Nuoširdumas paperka.
