Dūris virusui į širdį

Karantinui pasiekus apogėjų, vakarop užlipdamas ant vienos iš Sapieginės kalvų, žvelgdavau į apačioje besidriekiantį nuščiuvusį Vilniaus miestą ir klausydavausi tos neįprastos kurtinančios tylos. Galvojau: „Štai mes visi buvome gentis. Tokie skirtingi, nepanašūs, nuolat tarpu savęs besiriejantys, priekabiaujantys, aistringai mylintys ir taip pat aistringai neapkenčiantys, vargus vargstantys ir savo bei svetimą laiką švaistantys... genties nebėra...“

Internete pasklido nerimastingi signalai iš pajūrio, kaip tenykščiai teatro vadai Tomas Juočys ir Gintaras Grajauskas iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti tarptautinį festivalį „TheATRIUM“, iš pradžių nukeldami jį į rudenį ir galų gale sunkiai kapituliuodami: 2020 m. festivalio nebus.

Neįvykusio festivalio buvusi numatyta smogiamoji figūra – madingas rusų režisierius Dmitrijus Krymovas, senas mano bičiulis. Jo spektaklis – Aleksandro Ostrovskio „Bekraitė“ – turėjo būti viena iš festivalio programos puošmenų. Bet nebuvo lemta, deja. Mums su juo bendraujant per „WhatsApp“, režisierius kone raudojo iš nevilties: dėl karantino spektaklių nėra, repeticijų nėra, žiūrovų nėra, aktorių surinkti neįmanoma – ką daryti?

Mėgindama kiek atitaisyti padėtį, Maskvos A. Puškino dailės muziejaus vadovybė surengė Krymovo akcijos „Paskutinė vakarienė“ transliaciją internete. Šis ketvirčio valandos trukmės vyksmas pirmąsyk buvo parodytas 2019 m. Venecijos bienalėje (kur triumfavo Lietuvos projektas „Saulė ir jūra“).

Bet kuklios internetinės transliacijos galimybės ir nekokybiškas vaizdas iš tiesų labiau kompromitavo kūrinį nei transliavo jo turinį, idėją ir meninį ypatumą. Apskritai visos formaliųjų teatrinių įstaigų, tiek pas mus, tiek užsienyje, pastangos šiek tiek kompensuoti totalinio karantino padarytą žalą ir virtualiomis priemonėmis sukurti kažkokią teatrinio vyksmo imitaciją akivaizdžiai patyrė fiasko. Tai labai stebino ir liūdino, nes teatrinio meno prigimtis iš esmės yra virtuali, o teatrai, rodos, jau puikiai įvaldė šiuolaikines komunikacijos technologijas. Bet, pasirodo, tokio iššūkio, koks buvo epidemija ir karantinas, akivaizdoje mūsų formalios teatrinės struktūros pasirodė bejėgės.

Kupinas tokių liūdnų samprotavimų, nuotaikų ir nuojautų vis dėlto ryžausi keliauti į pajūrį pamatyti labai keistai iš šalies atrodančios vidurvasario (ir karantino apogėjaus) premjeros Klaipėdos dramos teatre – spektaklio pagal Grajausko pjesę „Tinklas“.

Pats sau užbėgdamas už akių džiugiai konstatuoju, kad kartais vienetinis, ne itin stambaus formato, bet labai tikslus, efektingas ir originalus kūrinys akimirksniu sugeba pakeisti visą kontekstą: ir siaurą, tiesiogiai su juo susijusį, ir platų, jį supantį. Būtent toks, mano manymu, yra neplaninis, karantininis klaipėdiečių „Tinklas“.

Režisierę Agniją Leonovą prisimenu nuo 2017 metų, kai ji darbavosi Lietuvos rusų dramos teatre, spektaklio pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ režisieriaus Oskaro Koršunovo asistente. Išsyk padarė įspūdį jos neaukšta, kompaktiška figūra, tvirta, itin tiesi laikysena ir labai ryški, beveik apčiuopiama galingo savirealizacijos noro aura.

Teko girdėti, kad ji jau dirbo asistente su Koršunovu, pavyzdžiui, per spektaklio „Žuvėdra“ repeticijas. „Rusiškame romane“ jos darbas buvo platesnis nei paprastas asistavimas. Vykdydama su aktoriais pirminį „teksto išvaikščiojimą“ scenoje, ji neišvengiamai transliavo ir savąjį pjesės žanro pojūtį, kuris nesikirto su tuo, ką po to vystė Koršunovas. Taip pat spektaklyje būta ir epizodų (pvz., „Vudstoko scena“), kurie išliko jos padaryti praktiškai ištisai. Tad buvo įdomu ir smalsu, kaip jai seksis toliau režisuoti savarankiškai.

Ilgai laukti neteko. 2018 m. rudenį po Oskaro Koršunovo teatro stogu ji su jaunu dramaturgu Matu Vildžiumi, ambicinga jauna scenografe Irina Komissarova (ji kūrė ir scenografiją LRDT spektakliui „Rusiškas romanas“) ir su aktoriais: LRDT trupės lyderiu aktoriumi Valentinu Novopolskiu bei kitais jaunais atlikėjais – Adele Šuminskaite, Inga Šepetkaite, Šarūnu Zenkevičiumi – sukūrė ir parodė kompaktišką teatro komiksą lakonišku pavadinimu „Y: Alisa“. Tai buvo nesudėtinga, vietomis pritempta istorija apie jaunuolių meilės trikampį, kurio kertinis kampas – žavus dirbtinis intelektas, jį vaidino tobulos išvaizdos Šuminskaitė. Spektaklio kūrėjai ir atlikėjai (vaizdo dailininkas Vytautas Narbutas ir kompozitorius Andrius Šiurys) akivaizdžiai su malonumu maudėsi „geimerių“ vaikystės virtualiose nostalgijose. Pagrindinė spektaklio intriga – ar Šuminskaitės neva virtualus personažas, rodomas ekrane, yra realus, ar sintetinis – taip ir liko paslaptis naivuoliams.

O po trijų mėnesių Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatro scenoje, beveik ta pati komanda sukūrė ir parodė tęsinį – spektaklį „Sapiens“. Dirbtinio intelekto ir jo kūrėjo akistatą įkūnijo dviese – Šuminskaitė ir Zenkevičius. Scenografė Komissarova personažus apgyvendino stikliniame narve-akvariume, kuris puikiai tarnavo ir kaip vaizdo efektų ekranas. Visą savo aktorinį potencialą tobuloji Šuminskaitė čia išeikvojo žmogaus-roboto plastikai, ir tai jai puikiai pavyko. Dirbtinio intelekto kūrėjo ir jo žavaus moteriško kūrinio konfliktas čia nukeliavo į gryną literatūrą, ir režisūra buvo perdėm literatūriška, ir atrodė, kad šio teatrinio serialo virtuali tema bei sintetinis patosas rieda jeigu ne į aklavietę, tai į sunkiai suvokiamus tyrus...

Ir staiga tarsi perkūnas iš giedro dangaus mūsų kraštą užgriuvo epidemija ir karantinas. Ir tuomet Klaipėdos dramos teatro meno vadovo bei pagrindinio šio teatro dramaturgo stalčiuje sukrutėjo ir priminė apie save prieš ketverius metus sukurta pjesė „Tinklas“. Ir, kaip pasitaiko išskirtiniais atvejais, čia laimingai susipynė į viena ir Grajausko pjesė, pasakojanti apie žmonių vienatvę tobulų komunikacijų laikais, ir režisierės Leonovos įdirbis bei aistra vaizduoti scenoje virtualių komunikacijų nukamuotus likimus, ir scenografės Komissarovos atmušta ranka renčiant scenoje narvus, akvariumus ir vaizdo projekcijų orgijas. Na, ir svarbiausia, aišku, pats teatras, jo žmonės, kurie vieninteliai (sic!) tarp žiaurių karantino apribojimų pajuto ne girnas sau ant kaklo, o atvirkščiai – kūrybinį iššūkį, ir sugebėjo tai efektingai realizuoti.

Todėl, manyčiau, būtų didžiulė klaida ir neteisybė šį spektaklį grūsti į bendros mūsų teatrinės kasdienybės ir rutinos nuvalkiotų kategorijų lentyną, nes jis visomis prasmėmis išskirtinis. Kiekvienas sėkmingas teatro spektaklis yra to laiko momento, kada buvo sukurtas, kapsulė. Taip ir klaipėdiečių „Tinklas“ unikaliai tobulai užfiksavo tą akimirką, kai mes visi (o ne tik vien teatras) dar negalėjome susivokti, kas su mumis vyksta ir kokia mums visiems ir kiekvienam iš mūsų elgesio forma labiau tinka globalios epidemijos ir totalinio karantino momentu. Teatras, kaip gyvensenos formos modeliavimo ir pasirinkimo priemonė, yra tai, ko iš teatro meno labiausiai tikisi publika. Klaipėdiečiai vieninteliai iš mūsų teatrų nesutriko ir atliko šį akupunktūrinį dūrį problemai tiesiai į širdį. Dėl to jie, manyčiau, tikrai nusipelnė kokio nors teatrinio „nobelio“.

Viskas ruošiama buvo irgi labai įdomiai. Spektaklio publika leidžiama tik į žiūrovų salės balkoną ir susodinama „karantininiu principu“ po du su tarpais. Žiūrovams tiesiai prieš akis, balkono lygmenyje, per patį teatro parterio vidų suręsta dviejų aukštų pastolių konstrukcija, kurios antrą aukštą sudaro vaidybinis „akvariumas“ ypatingomis permatomomis sienomis, šios tarnauja ir kaip vaizdo projekcijų ekranai. Aktoriai, o jų čia ištisas žvaigždynas – Jonas Baranauskas, Toma Gailiūtė, Mikalojus Urbonas arba Marius Povilas Elijas Martynenko, Karolis Maiskis, Linas Lukošius,  Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Jonas Viršilas, Arnoldas Eisimantas, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Justina Vanžodytė, Vaidas Jočys, Donatas Švirėnas, Karolina Kontenytė – daugiausia vaidybinio laiko praleidžia už vaidybinio „akvariumo“ ribų, nematomose vaizdo studijose, atlikdami savo vaidmenis priešais vaizdo kameras. Retsykiais nepagrindiniai personažai iš tikrųjų po vieną aplanko pagrindinį jo „akvariume“. Toks spektaklio principas, taip buvo paisoma ir griežtų karantino reikalavimų per repeticijas – tas kūrinys yra absoliučiai karantininis.

Aktoriai nuotoliniu būdu vaidina vaizdo projekcijose, rodomose ant visų vaidybinio „akvariumo“ sienų. Visą šią labai galingą ir efektingą vaizdinės informacijos ir virtualios vaidybos orgiją sukūrė ir sureguliavo Artis Dzērve, šio žanro meistras iš Latvijos. Skaitmeninius vaizdus lydinti gausi tokio pat skaitmenizuoto stiliaus muzika (kompozitorius Jonas Jurkūnas) pasirodė kiek perdėm iliustratyvi.

Grajausko pjesėje, savaime suprantama, apie epidemiją ir karantiną nėra nė žodžio. Tai tipiškų personažų, nukamuotų šiuolaikinio virtualaus susvetimėjimo, galerija. Dėl karantino aplinkybių ir unikalaus karantininio teatro žanro jų monologai, perteikti iš ekranų, tampa aistringais, atpažįstamais, antropologiniais amžininkų portretais, kuriuose kiekvienas žiūrovas gali atpažinti save ar dalį savęs.

Dera pripažinti, kad aktorinis atlikimas, bendraujant su publika virtualiu būdu, kai kuriais atvejais tikrai nėra tobulas. Bet ne tai svarbiausia. Didžiausią emocinį ir intelektinį poveikį daro teatro puikiai užčiuopta, ryškiai artikuliuota ir efektingai pateikta didžiausios laikmečio bėdos diagnozė: pandemija ir karantinas – ne aplink mus; jis – mumyse, ir jau seniai.

Pats sau vertinu šį išskirtinį teatrinį įvykį kaip dar vieną profesinio gyvenimo pamoką – niekada neleisti įsisiūbuoti savyje skepsiui, stebint, kaip jaunoji kūrėjų karta skinasi kelią į savo temų ir savo „firminių“ išraiškos priemonių kūrybinį lauką. Net jeigu jie akivaizdžiai klysta, tos jų klaidos yra tarsi geltonos plytos, kuriomis grįstas jų asmeninis godų, svajonių ir manifestų kelias į savo ateitį. Ir visi tie jų sunkiai suvokiami žingsniai, daryti kad ir tokiuose keistuose spektakliuose kaip „Y: Alisa“ ir „Sapiens“, iš tiesų yra labai vertingi jų asmeninės patirties požiūriu, ypač jeigu visa tai – kelias į tokį efektingą ir tikrą rezultatą, koks yra spektaklis „Tinklas“.

Spektaklio pabaigoje visi atlikėjai, susikabinę rankomis, išbėga į tikrąją teatro sceną apačioje ir šoka bendrą siautulingą šokį (choreografės Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova), kuriame lengvai atpažįstama Henri Matisse’o garsiojo paveikslo choreografija. Tai puikus visavertis režisūrinis finalas, vainikuojantis spektaklį „Tinklas“ kaip ryškų humanistinį manifestą, ir yra režisierės Leonovos, scenografės Komissarovos, visų spektaklio kūrėjų ir atlikėjų, taip pat teatro vadovų Juočio bei Grajausko drąsus ir sėkmingas kūrybinis poelgis.

Kadaise bičiulio poeto Valdo Gedgaudo dėka pavyko sužinoti apie nuostabią vietą, kuri vadinasi Olando kepurė. Jau po Valdo mirties ten apsilankius, ji padarė galingą įspūdį. Rodos, nieko ten ypatingo – neaukštas skardis prie jūros, apaugęs gražiomis pušimis, apnuoginusiomis šaknis, po vieną virstančiomis žemyn... Bet toje vietoje siautėjo ypatingas vėjas, plaučius skalavo ypatingas oras. Tame vėjyje galima užuosti ir poliarinės Norvegijos alsavimą, ir karingos Švedijos bergmaniškų aistrų artumą, ir netgi Danijos Elsinoro niūrokus atgarsius... O apačioje, bangų mūšoje, tinkliniais samčiais ūkiškai jūrą košė mūsų kantrūs gintarų rinkėjai... Valdo poezijos knygoje „Olando kepurė“ viskas aprašyta taip tiksliai, kad kiekvieną jo posmą ar eilutę čia galima nesunkiai atpažinti. Bet svarbiausia – tas vėjas... To Olando kepurės vėjo, to gyvybingo banguojančio deguonies yra kupini ir Klaipėdos teatro užkulisiai, ir jų gyventojų plaučiai, ir galvos... Ne veltui ir Koršunovas su savo auklėtiniais pabėgo iš tvankios sostinės čia repetuoti „Otelo“.

Jau rašiau, ir dar sykį kartojuosi: mano galva, Lietuvoje dabar yra du teatrai. Tai teatras ir antiteatras. Antrasis, negyvas, yra užkariavęs visas formalias teatrines struktūras, o pirmasis – gyvasis, jam priklauso ateitis. Dabar per globalią epidemiją ir karantiną susiklostė dar aiškesnė situacija. Dabar mes turime pajūry Klaipėdos dramos teatrą, kur dar pulsuoja gyvybė, ir visą likusį „žemyninį“ Lietuvos teatrą, kuris negyvai paskendo formalių struktūrų liūne.

Manyčiau, pirmasis drąsiai galėtų vadintis ir „Olando kepurės“ teatru.