Laiškai apie teatrą (III)
Man taip pat sunku žiūrėti teatrą per televizorių, manau, tai pateisina tik edukacinius, bet ne meninius tikslus. Galima susipažinti su režisieriaus stiliumi, bet ne patirti spektaklį. Deja, tai daryti dažniausiai nuobodu kaip skaityti prastą vadovėlį – reikia itin geros paspirties ir išankstinio susidomėjimo. O virtualiai erdvei pritaikytas teatras – tiesiog ne mano sritis.








„Šv. Speigas“ Juozo Miltinio dramos teatre
Iki pat spektaklio pradžios ne visada žinome, kas mūsų laukia. Atvykstame į teatrą, rodome bilietus, kabinamės paltus, lūkuriuojame fojė – po daugybės apsilankymų tai tampa niekuo nestebinančia teatro rutinos dalimi. Tik patekę į salę (jei scenos nedengia uždanga) matome spektaklio užuominas, dar neapgyvendintą, nepabudintą scenografiją, kartais scenoje lūkuriuojantį (-ius) aktorių (-ius). Pagaliau, kai spektaklis prasideda, esame įtraukiami į jo pasaulį.








Spektaklis „Plaučiai“
Nesunku susitapatinti su spektaklio „Plaučiai“ (premjera sausio 18, 19 d. „Menų spaustuvėje“) veikėjų nerimu. Jų nervingumas, jautrumas, nesibaigiantis žodžių srautas parodo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus būseną, svyruojančią ties riba su psichikos sutrikimu. Viena vertus, žmonėms scenoje norėtųsi duoti raminamųjų, antra vertus, savotiškai ramina vaizdas, kaip kiti panikuoja susidūrę su gyvenimu, kuris, nepaisant visų pastangų, sunkiai kontroliuojamas.








Stalo teatro spektaklis jaunimui „Rhesanium“
Stalo teatras su vadove ir režisiere Saule Degutyte priešaky savo veiklą pradėjo 2004 metais. Teatro repertuaras orientuotas į vaikus ir jaunimą. Spektakliai pasižymi objektų teatrui būdingais principais, gyvai atliekama muzika. Viena naujausių Stalo teatro premjerų – Liudviko Rėzos biografijos motyvais paremtas spektaklis jaunimui „Rhesanium“.








Pokalbis su aktoriumi Sauliumi Ambrozaičiu
Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigęs aktorius Saulius Ambrozaitis sukūrė vaidmenis spektakliuose „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir LMTA, 2021). Šiuo metu repetuoja Nauberto Jasinsko režisuojamame spektaklyje „Pelikanas“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Taip pat filmuojasi kine.








Pokalbis su režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis sukūrė spektaklius „Lokis“ (2017) ir „Respublika“ (2020). Įvairias medijas jungiančiame, vizualiame „Lokyje“, naudojant įvykio atkūrimo (reenactment) metodą, grįžtama į lemtingą Marie Trintignant ir Bertrandʼo Cantat naktį Vilniuje. O šešias valandas trunkančiame pasirodyme „Respublika“ žiūrovai gali laisvai klaidžioti Kino klasterio erdvėse ir šokti pagal reivo muziką kartu su aktoriais, kurie dalijasi patirto eksperimento apie ryšį tarp individo, bendruomenės, gamtos ir ekonomikos patirtimi.








Tarptautinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“
Sausio 10–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko vaikų ir jaunimo teatro festivalis „Kitoks“. Jame pristatyti Lietuvos bei užsienio kūrėjų spektakliai, kūrybinių dirbtuvių rezultatai, vyko edukaciniai užsiėmimai. Šiame straipsnyje – apie tris užsienio kūrėjų darbus: „Dazzlemaze“, „Promise me“ ir „Désordre & Dérangement“.








Pokalbis su scenografu Mariumi Nekrošiumi
Marius Nekrošius sukūrė scenografiją daugeliui režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Taip pat Sauliaus Varno darbams bei Árpádo Schillingo spektakliui „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), Érico Lacascade’o „Balkonui“ (Jaunimo teatras, 2019), Adomo Juškos „Don Kichotui“ (Jaunimo teatras, 2021), Ievos Kaniušaitės „Mamai“ (Jaunimo teatras, 2021) ir kt.








Rolando Kazlo spektaklis pagal Roberto Walserio apsakymą
Mieli pasivaikščiojimai, net ir visai trumpučiai, dažniausiai knibždėte knibžda įvaizdžių ir gyvų eilėraščių, burtų ir gamtos grožybių. (Robert Walser)







Eglės Švedkauskaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šiais laikais labiau negu bet kada anksčiau justi, kad progresas tapo viena iš pagrindinių visuomenės vertybių. Esame vertinami ir nejučia vertiname kitus pagal darbingumo lygį, pasiekimus, užimamas pozicijas, o jei atrodo, kad nesugebame padaryti tiek, kiek padaro kiti, jaučiamės „neišsipildę“, netgi nenormalūs. Tokioje aplinkoje senas, lėtas, nerangus kūnas pasidaro nereikalingas, o nebegalintis savimi pasirūpinti žmogus tampa dar ir našta: atsiduria globos namuose arba užgula artimųjų pečius.







