Festivalis su kabliuku

Sausio 10–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko vaikų ir jaunimo teatro festivalis „Kitoks“. Jame pristatyti Lietuvos bei užsienio kūrėjų spektakliai, kūrybinių dirbtuvių rezultatai, vyko edukaciniai užsiėmimai. Šiame straipsnyje – apie tris užsienio kūrėjų darbus: „Dazzlemaze“, „Promise me“ ir „Désordre & Dérangement“.

Pirmasis jų – serbų kilmės šokėjos ir choreografės Dalijos Acin Thelander choreografinė instaliacija „Dazzlemaze“, skirta neurotipiniams vaikams nuo šešių mėnesių iki trejų metų ir vaikams, turintiems Dauno sindromą, iki 24 mėnesių. Prieš žengdamas į Juodojoje „Menų spaustuvės“ salėje įkurtą instaliacijos erdvę, žiūrovas visų pirma patenka į prieškambarį, kuriame supažindinamas su šio pasaulio taisyklėmis: įeiti, išeiti ir grįžti leidžiama, kada tik norisi (vis dėlto instaliacija trijų valandų trukmės), po erdvę judėti ir joje elgtis galima laisvai. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems siūloma išsirinkti į šokėjų panašų drabužį – blizgaus audinio marškinėlius ar suknelę, tiulio sijoną ar apsiaustą, o tada nusiavus batus jau galima patekti į instaliacijos erdvę.

Instaliacija – tai magiška žaidimų aikštelė, jutiminis rojus: nuo „lubų“ (lubos šiuo atveju yra kiek žemiau stovinčio suaugusio žiūrovo galvos), sudarytų iš daugybės eilių įtempto valo, kabo blizgančių apskritimų figūros ir neonu šviečiančios lazdelės. Erdvėje šoka trys atlikėjai – juda aplink susirinkusiuosius, perkabina dekoracijas, kuria naujas struktūras. Šokdami nesiekia būti pagrindiniu instaliacijos reginiu, į kurį žiūrovas sutelktų visą dėmesį. Jie labiau primena aikštelės šeimininkus, svetingai priimančius ir nepastebimai kuriančius jaukią atmosferą. Būti šioje aplinkoje malonu – laikas čia gan cikliškas, raminamai monotoniškas, nesiūlantis narplioti prasmių ar siužeto vingių. Greitesnis šokis maino lėtesnį, į jį įsiterpia poilsio pertraukėlės, kinta įvairių atspalvių šviesos bei skambančios melodijos – būtent tai vyksta visas tris pasirodymo valandas.

Daug labiau negu vaikus čia įdomu stebėti į žaidimą įsitraukiančius suaugusiuosius – visi nori liesti ir tyrinėti blizgius apskritimus, skirtingas jų medžiagas, atsigulti po laikinu apskritimų fontanu ar pažaisti su krūva kambario kampe esančių neoninių švieselių. Smagu, kad ir patys atlikėjai žiūrovų neskirsto: tarkim, žaisdami su spalvotų žibintuvėlių šviesomis, prieina prie kiekvieno žiūrovo, nepaisydami jo amžiaus ar įsitraukimo (kai kurie mielu noru po šviesa pakiša rankas, o kiti daug mieliau pasyviai stebi, ką jiems rodo atlikėjas), skiria jam dėmesio ir laiko. Instaliacijai pasiekus piką (susirinkus daugiausiai žiūrovų) aplanko taip dažnai teatre siekiamas, tačiau toli gražu ne taip dažnai įgyvendinamas bendrumo jausmas: visi pasidavę žaidimui, nevaržančiai ir belaikei erdvei, paprasčiausiam buvimui.

„Dazzlemaze“ – išties žavus teatro, vaizduojamojo meno ir šokio kūrinys, jauki ir paslaptinga žaidimų aikštelė tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Instaliacijos erdvę palieki lengvai pavydėdamas būsimiems žiūrovams – jų dar tik laukia minėtos patirtys ir lengvas slogutis išeinant, tarsi grįžtum po malonių atostogų.

O štai belgų trupės „Kabinet K“ spektaklis „Promise me“ (12–18 metų žiūrovams) yra, ko gero, kardinaliausiai priešinga patirtis, palyginti su jaukiu ir saugiu „Dazzlemaze“. Į salę besirenkančius ir savo vietų ieškančius žiūrovus pasitinka nepatiklūs scenos pakampėse įsitaisiusių atlikėjų (keturių vaikų ir trijų suaugusiųjų, vienas jų – muzikantas) žvilgsniai. Jie spinduliuoja pašėlusios vaikiškų knygų herojų gaujos nuotaiką – būrio pepių ilgakojinių ar patrakusių Niekados šalies gyventojų. Tiesa, įprasto pasakos scenovaizdžio čia nerasime – plikoje erdvėje matome tik pastolius, šen bei ten išmėtytas garso kolonėles, juodą oro akrobatikos audeklo skiautę, o patys atlikėjai vilki paprastais repeticijų drabužiais. Vėliau scenoje naudojamas rekvizitas – irgi be galo žemiškas: kreidos gabalai, plėšoma medžiaga, burokėliai.

Šis spektaklis – tai gera valanda chaoso ir anarchijos su šokio ir akrobatikos elementais bei puikia gyva muzika. Siužeto ir nuoseklaus pasakojimo čia nėra: spektaklio veiksmas – nesibaigiantis žaidimas noru rizikuoti, nesijausti saugiai ir leisti sau viską. Tad daug veiksmo detalių susijusios su suaugusiųjų nekontroliuojamu (netgi kaip tik skatinamu) pavojumi ir netvarka. Vaikai lipa ant pastolių ir nuo jų šokinėja, regis, negalvodami, ar kas juos spės pagauti; visą sceną nusėja mėtomų kreidos gabalų dulkės, o galiausiai pabaigoje jie lyg niekur nieko graužia ant peilio ašmenų pasmeigtą burokėlį, tepliojasi jo sultimis. Akrobatikos ir šokio intarpams taip pat būdingas savitas negrabumas – atlikėjai vieni kitus tampo, stumdo, nešioja, vaikai laipioja suaugusiaisiais. Įdomu stebėti šias dvi skirtingo amžiaus grupes, atliekančias sinchronišką choreografiją, sudarančias įvairias poras, ir matyti, kokie skirtingi (o kartais ir vienodi) jų judesiai.

Stipriai juntama žiūrovų kantrybė ir susikaupimas stebint tokį besiužetį spektaklio veiksmą bei gerokai prailgstantį atlikėjų žaidimą idėjomis ir jausenomis. Nors vienas kitas vaikas savo tėvams prasitarė, kad nieko nesupranta, jaunieji žiūrovai vis tiek buvo susitelkę į veiksmą – susidomėję ar bent jau kantriai stebėjo, nepaisant to, jog kai kuriems nebuvo visiškai aišku, ko savo pasirodymu siekia atlikėjai.

Paskutinis iš trijų – trumpas prancūzų trupės „Une Autre Carmen“ monospektaklis „Désordre & Dérangement“, skirtas vaikams nuo trejų iki aštuonerių metų. Šio spektaklio veikėjos, operos dainininkės (Sandrine Le Brun Bonhomme), tikslas – sutvarkyti scenoje paskleistas įvairiausias stalčiukų, lentynėlių ir rėmų konstrukcijas. Tai jai paliepia iš raudono piltuvėlio, kaip telefono ragelio, kalbantis Borisas. Žinoma, dainininkei tvarkytis nesiseka, ją blaško daugybė skirtingus garsus skleidžiančių piltuvėlių, o ir tvarkingai sustūmus stalčiukus bei lentynėles gauta konstrukcija tampa viliojančia žaidimų aikštele.

Spektaklyje šėlsta paprastas vaikiškas humoras, atlikėja juokina pantomima, klounada, tačiau vyrauja garsinis humoras: piltuvėliai, skleidžiantys juokingus garsus (kartais visai ne tada, kai to iš jų prašo dainininkė) arba verčiantys dainininkę juos skleisti, slaviškų garsų ir pavienių rusiškų žodžių kratiniu piltuvėlyje šnekantis Borisas bei muzikiniai numeriai. Būtent šie yra įdomiausi: į veiksmą operiniai kūriniai įsilieja nepastebimai, tarsi užmaskuotos žalios daržovės vaiko pietų patiekale. Ir štai ką tik iš piltuvėlio pirstelėjimo kvatoję jaunieji žiūrovai dabar klausosi Nakties karalienės arijos iš Mozarto „Užburtosios fleitos“.

Kiekvienas iš šių festivalio „Kitoks“ spektaklių turi savo „kabliuką“: kokią nors detalę, įdomybę ar idėją, kurią pasičiupus būtų galima narstyti iki begalybės. „Dazzlemaze“ – tai išgyventas bendrumo, instaliacijoje susikūrusios komunos jausmas, o kartu įdomi ir kokybiškai įgyvendinta autorės darbo metodika bei idėjos. „Promise me“ „kabliukas“ – jauno žiūrovo supažindinimas su išvirkščia pasakos puse, istorijos nepasakojančiu veiksmu. O „Désordre & Dérangement“ – neabejotinai operinis dainavimas ir klasikinės muzikos motyvai. Tikiuosi, šie „kabliukai“, liudijantys, kad spektakliai buvo įdomūs, paskatins žiūrovus grįžti kitąmet.