Teatras išmoko tiksliai svajoti

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigęs aktorius Saulius Ambrozaitis sukūrė vaidmenis spektakliuose „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT) ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis, OKT ir LMTA, 2021). Šiuo metu repetuoja Nauberto Jasinsko režisuojamame spektaklyje „Pelikanas“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Taip pat filmuojasi kine.

Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras?

Iš pradžių teatras man atrodė kaip miglota svajonė, kaip kažkas sunkiai pasiekiama, nes būdamas vaikas savimi nepasitikėjau, todėl per daug apie šią kryptį negalvojau. Kai man buvo apie trylika, su tėvais ir šeimos draugais išvykome į kelionę. Kartą ekspromtu sugalvojau trumpą „eskizą“ su viešbučio kambario raktais ir jį pamačiusi moteris iš tos kompanijos man pasakė: „Tu iš to gyvensi.“ Tai iškart surezonavo su mano sena svajone gyvenimą sieti su aktoryste.

Tik paskutiniais mokyklos metais galutinai ryžausi rinktis aktoriaus profesiją, nes prieš tai maniau, kad žaisiu krepšinį arba būsiu kulinaras. Tik suvaidinęs Skrybėlių iš „Alisos Stebuklų šalyje“, pajutau visą ryšio su publika jėgą.

Kaip apibūdintumėte studijų akademijoje laikotarpį?

Į akademiją stojau norėdamas įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę ir įrodyti tiek sau, tiek kitiems, kad sugebėsiu, kad galiu. Įstojau į Aido Giniočio kuruojamą kursą, tačiau kažkas mano viduje pasikeitė ir viską prisimenu tarsi per miglą. Viskas vyko per greitai ir man prastai sekėsi, o tai dar labiau varžė. Po metų perstojau į Oskaro Koršunovo kursą – tai laikyčiau savo atėjimo į teatrą pradžia. Nuo tada dingo vidinis nerimas, nepasitikėjimas ir akademija parodė visai kitas spalvas.

Pats požiūris į teatrą nuo atėjimo į akademiją iki dabar pasikeitė, atsirado sąmoningumo momentas, kad aktorystė – tai profesija ir nereikia jos sudievinti. Studijuojant viskas itin sureikšminama, lyg tai būtų gyvenimo prasmė. Tai atrodė suprantama, kai akademijoje būdavodame nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.

Kodėl aktoriaus profesija taip idealizuojama?

Reikia atskirti idealizavimą nuo elementarios pagarbos tam, ką darai, nes profesiją sušventinti nėra sveika. Atsiranda daug baimės, savęs nuvertinimo, o kai į viską žiūri paprasčiau – pats atsipalaiduoji. Gyvenimo prasmė nėra vien tai, kaip gerai sukurti personažą ar jį suvaidinti. Noriu, kad aktorystė man būtų darbas, kurį gerbiu ir mėgstu, tačiau kartu siekiu sužinoti, kas esu aš pats. Kartais nuo teatro reikia pailsėti, įsikrauti ir vėliau visa tai, ką sukaupi savo viduje, atiduoti žiūrovui.

Manau, aktorystė idealizuojama, nes teatras aukščiau už kasdienę buitį. Žmogus ateina į spektaklį ir viduje jį kažkas paliečia, kažkas lieka po spektaklio ir tai turi rituališkumo, sakralumo aspektą. Spektaklis ir bažnyčia artimai susiję: nuo liturginės dramos iki misterijos teatras ir mišios buvo susikabinusios tarpusavyje, ir savotiškas šventumo jausmas liko iki šių dienų. 

Kiek suteikiate savo bruožų įkūnijamiems personažams?

Į personažus sudedu tai, ką turiu sukaupęs savyje. Suvaidinęs „Otele“ Jagą kartais pastebiu, kad į mane žiūrima labiau kaip į jį, o ne Saulių, nors nesu toks blogas ir toks manipuliatorius kaip mano kuriamas personažas. Tai buvo pirmas didelis mano vaidmuo ir galiu pasakyti, kad perėmiau kažkokius jo mąstysenos elementus, netgi tam tikras neigiamas savybes, kurios tikriausiai jau buvo manyje, bet turėjau jas sužadinti norėdamas dar labiau suprasti Jagą.

Kartais jausdavau, kad tikrovėje esu labiau Jagas nei scenoje, ilgai užtruko, kol įvyko esminis lūžis ir pagaliau galėjau kalbėti jo mintimis, perteikti jo tekstą. Esu dėkingas dėstytojams ir Oskarui Koršunovui, kad tikėjo manimi ir išlaukė, nes iš pradžių dariau judesius, bet personažo iki galo neperteikiau. Ilgai gyvenau Jagu, o kūrybiniame procese buvo daug įvairių kalniukų. Šis personažas buvo viena mano svajonių, jau antrame kurse pasirinkau šią medžiagą. Skaitydamas „Otelą“ iškart supratau, ką noriu vaidinti ir su kuo noriu tai daryti. Išėjo taip, kad iš antrame kurse sukurto eskizo išaugo Koršunovo spektaklis.

Kaip prisijaukinate personažą, jei jis nėra artimas?

Situacijų buvo įvairių, dar studijų metais man teko brolio vaidmuo bendrakursio režisieriaus statomoje Molière’o pjesėje „Tariamas ligonis“. Problema ta, kad apie personažą beveik nieko nėra parašyta ir niekaip negalėjai jo apibūdinti. Kilo klausimas, kaip sukurti personažą, kuris būtų įdomus ne tik publikai, bet ir man pačiam. Gaudžiau kiekvieną detalę, tačiau man vis tiek nepavykdavo rasti jo savyje. Likus penkioms dienoms iki egzamino ėmiau parodijuoti: sudėjau į jį vieną iš kurso vadovų ir vieną animacinio filmo veikėją, ir šis eksperimentas patiko tiek dėstytojui, kurį parodijavau, tiek publikai, tiek režisieriui. Kartais reikia nuo savęs nusigręžti ir neiti jau pramintu keliu, nenaudoti susiformavusių štampų. Nenoriu kartotis, todėl stengiuosi kurti kuo įvairesnius personažus.

Personažą prisijaukinu per jo fiziologiją, logiką, mąstymą: bandau įsivaizduoti, kaip jis juda, kaip vaikšto, nes kūnas labai daug pasako apie charakterį, pasakoja savo istoriją, prisiminimus. Kartais nežinau, kaip veikėjas kalbės, bet nujaučiu, kaip jis turėtų vaikščioti arba kas jam galėtų patikti ir ko jis nekenčia, o iš to susiformuoja jo kalbėsena, balsas, juokas, laikysena.

Gal galėtumėte papasakoti apie patirtį klounados vesterne „Odisėja“?

Mūsų kursui klounadą dėstė Žilvinas Beniušis ir jam kilo idėja sukurti „Odisėją“, kurioje vaidina klounai. Padarėme eskizus su daug Odisėjų, Penelopių ir kitų personažų. Vėliau režisierius atrinko eskizus ir kilo idėja sukurti vesterną. Iš žaidimo atsirado komedija su stipria meilės linija, kurioje egzistuoja viltis ir šviesa, o to šiandien spektakliuose dažnai pritrūksta.

Lietuvos kontekste klounada dar sunkiai suprantama, nes žmonės linkę stereotipiškai įsivaizduoti klouną su juokingu grimu, peruku, didžiule nosimi. Iš tiesų klounadoje vaidyba yra labai subtili, palaikomas glaudus ryšys su žiūrovais: jaučiama, kokia jų nuotaika, kokia emocija tvyro, kokios jų reakcijos. Spektaklyje nelieka ketvirtosios sienos.

Klounados principą būti čia ir dabar su publika ir partneriais stengiuosi pritaikyti ir kituose spektakliuose. Jaučiu, kaip turėčiau ištarti tam tikrą frazę, numatau porą žingsnių į priekį, nes žinau, ką žmonės tuo metu jaučia ir kaip reaguoja į esamą situaciją. Žiūrovams patinka tiesa, ir šis aspektas labai svarbus – niekas nepatikės tavo veikėju, jeigu neplanuotai nukritęs ar susitrenkęs koją toliau sakysi rimtą monologą, visiškai nereaguodamas į tai, kas ką tik įvyko.

Kokia sunkiausia aktoriaus užduotis scenoje?

Yra daug sunkių užduočių. Turi būti sąmoningas, klausytis partnerio ir bendrauti su juo, jausti publiką, nepamesti minties, vesdamas savo liniją.

Kokie žmonės jums yra sektini pavyzdžiai?

Tam tikrais gyvenimo etapais buvo žmonių, kuriuos išskirčiau kaip vedlius. Mano pirmasis autoritetas ir mokytoja buvo Viktorija Kuodytė, iš jos išmokau estetinio suvokimo apie teatrą. Žinoma, Koršunovas, kuris man suteikė drąsos mėginti. Esu labai dėkingas, kad jis nepasidavė ir padėjo man sukurti Jago personažą, nes tai buvo daug jėgų reikalaujantis laikotarpis. Taip pat Darius Meškauskas, mokytojas, pasitelkiantis paprastumą ir žmogiškumą, nieko neidealizuojantis. Dar režisierius Jokūbas Brazys, kuriuo pasitikiu ir galiu laikyti vedliu.

Kiek aktoriui lieka vietos improvizacijai?

Viskas priklauso nuo režisieriaus. Vieni viską sustyguoja ir nori, kad šautum strėlę tiesiai į jo nustatyto taikinio vidurį, o kiti ieško pulsuojančios gyvybės. Man pačiam kartais sunku kartotis, noriu pats save nustebinti: kitaip atsistoju, kitaip pasakau tam tikrą frazę, provokuoju partnerį, nes būtent taip atsiranda spektaklio gyvybė. Tarkim, Koršunovas duoda laisvę improvizuoti, todėl jaučiu, kad kiekvienas rodymas skiriasi nuo ankstesnio, atsiranda vis daugiau žaismės ir naujų improvizacijų.

Ką jums duoda teatras?

Teatras duoda daug gražių, skaudžių, įdomių patirčių ir akimirkų. Taip pat draugų ir pažinčių. Tam tikrą suvokimą apie žmones ir jų elgseną. Išmokau klausytis ir girdėti kitus. Ir galiausiai – labai tiksliai svajoti.

Ačiū už pokalbį.