7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Suprasti scenografijos idėją per mažiau nei minutę

Pokalbis su scenografu Mariumi Nekrošiumi

Ignas Zalieckas
Nr. 4 (1411), 2022-01-28
Teatras
Marius Nekrošius. D. Matvejevo nuotr.
Marius Nekrošius. D. Matvejevo nuotr.

Marius Nekrošius sukūrė scenografiją daugeliui režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Taip pat Sauliaus Varno darbams bei Árpádo Schillingo spektakliui „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), Érico Lacascadeo „Balkonui“ (Jaunimo teatras, 2019), Adomo Juškos „Don Kichotui“ (Jaunimo teatras, 2021), Ievos Kaniušaitės „Mamai“ (Jaunimo teatras, 2021) ir kt..

 

Ar scenografas yra režisierius?

Scenografo profesija pasyvi, o režisierius – orkestro dirigentas, atsakantis už visą spektaklį. Gali būti bloga scenografija ir gera režisūra, ir spektaklis bus geras, bet įvykus priešingai darbas bus blogas. Viską lemia režisūra, nes scenografijos gali iš viso nebūti. Ji yra tarnaitė. Scenografija – taikomasis menas.

 

Sunkiau būti režisieriaus apribotam ar paleistam kurti santykinai laisvai?

Turint didesnę laisvę – lengviau, bet tai teikia mažiau pasitenkinimo. Būna atvejų, kai atnešus pirmą eskizą jam pritariama, o kartais kankinuosi mėnesį ir nerandu net geros idėjos užuominos. Taigi, kai tenka kankintis, ieškoti būdų nekartoti to, ką darė kiti, sukurti naujai, kitaip, tada darbo pabaigoje būna daug maloniau.

 

Scenografo darbas – tarsi tyrinėti simbolių rinkinius ir bandyti juos pritaikyti konkrečiam kūriniui. Kiek to yra iš tiesų? Ar teksto ir situacijos atrakinimas dažniau būna loginis, ar vis dėlto pasąmoningas?

Nežinau, kas tai diktuoja, bet atrasti vieną simbolį, žodį, sakinį, apibūdinantį sprendimo raktą, labai svarbu. Turi būti idėja, kurią galima išreikšti keletu žodžių. Žiūrovui idėją turiu papasakoti mažiau nei per minutę, ir jis turi ją suprasti. Jei nesugebu to padaryti, vadinasi, idėja prasta. Tokiu atveju ją reikia teisinti, rašyti aiškinamąjį raštą – tuo šiuo metu užsiima šiuolaikinis menas. Objektas yra numetamas, pakabinamas, o šalia pateikiamas didelis informacinis tekstas, menotyrininkai jį skaito ir mėgina suprasti, kas bandoma pasakyti. Idėja – kaip Edisono lemputė: spustelėjus jungtuką, ji sužimba.

 

Jūsų scenografija dažnai kuria dvasinį personažų pasaulį. Ar jo sukūrimą lemia konkretaus daikto, objekto esmės paieškos?

Nuo Čechovo laikų scenoje neturi būti atsitiktinių daiktų, nes jie daro įtaką spektakliui. Nėra nesvarbių objektų. Kartais jie gali keliauti šalia spektaklio kaip kontrapunktas. Tokio objekto niekas neliečia, jo nenaudoja, bet jis kuria lauką, į kurį žmonės reaguoja. Daiktai dažniausiai atsiranda per repeticijas, kai vienam iš kūrybinės komandos narių reikia kokio nors objekto, kad galėtų veikti. Kartais jį bandoma pateisinti režisūriškai. Visada stengiuosi apsivalyti nuo scenografinio, režisūrinio šiukšlyno. Nemėgstu scenoje purvo, bet jis neišvengiamas, nors galiausiai išsivalo. Pagaliau scena yra tokia vieta, kurioje viskas pakylėta lyg ant altoriaus. Atrodo, galima bet ką ant jos padėti ir tai taps beprotiškai reikšminga – ant rampos padėta batų pora gali virsti stebuklu.

 

Ar baisu kurti per daug buitiškai?

Buitiškumo stengiuosi vengti, nes šiuolaikinio pasaulio ir gyvenimo kontekste jis egzistuoja visur. O jeigu jį dar neši į sceną... Tokio buitiškumo, koks jis yra realybėje, parodyti neįmanoma. Šiuo metu tikrovė stipriai lenkia teatrą. Neverta tokiu būdu scenoje vaikytis realizmo. Kartais mąstau, kaip scenoje sukurti smarvę, nes dažnai, įlipus į autobusą, žmonės smirda, bet to kiekvienam žiūrovui perteikti neįmanoma. Tam tikri potyriai (kaip kriminalinėse kronikose vaizduojami įvykiai) teatre yra neparodomi.

 

Kokį pasaulį norėtumėte sukurti iš naujo?

Kartais tenka grįžti prie tų pačių kūrinių, bet esminis principas – nesikartoti ir nekartoti kitų. Esu du kartu dirbęs su Čechovo „Ivanovu“ ir antrą kartą stengiausi jį kurti taip, kad net minties nekiltų apie panašumą su pirmuoju spektakliu. Dabar madinga save tiražuoti, tai nėra gėdinga, bet mano principas paremtas nesikartojimu. Opera ir dramos spektaklis „Faustas“, kuriuos kūriau, yra visiškai skirtingi darbai. Iš esmės sugrįžimas nepriklauso nuo manęs, aš tik stengiuosi nesikartoti, bet kartais nepavyksta, motyvai kartojasi. Turiu silpną vietą – triuką, kurį naudoju dažname spektaklyje: tai scenoje esančio objekto formos skylė scenos gale. Tai viena iš mano silpnybių, turėčiau užsirašyti, kad daugiau taip nedaryčiau.

 

Jei režisuotumėte pats, kokį spektaklį statytumėte? Kokios erdvės, atmosferos domina?

Nesijaučiu pakankamai drąsus, kad galėčiau režisuoti dramos spektaklius, bet norėčiau dirbti su operomis. Tai sritis, kurioje scenografas lygus režisieriui, nes dirigentas yra pirmasis. Kartais operos scenografija būna svarbesnė už režisūrą. Stalčiuje turiu keletą neįgyvendintų projektų, kuriuos daryčiau, tik galbūt trūksta muzikinio išsilavinimo.

 

Dėkoju už pokalbį.

Marius Nekrošius. D. Matvejevo nuotr.
Marius Nekrošius. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Scena iš spektaklio „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Scena iš spektaklio „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Scena iš spektaklio „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vėlinės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Vėlinės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš operos „Otelas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Otelas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Faustas“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Faustas“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Faustas“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Faustas“. „Meno forto“ nuotr.