Pasivaikščiojimai po baltą popieriaus lapą

Mieli pasivaikščiojimai, net ir visai trumpučiai, dažniausiai knibždėte knibžda įvaizdžių ir gyvų eilėraščių, burtų ir gamtos grožybių. (Robert Walser)

Šveicarų rašytojas Robertas Walseris (1878–1956) trumposios fantastikos šedevru vadinamu kūriniu „Pasivaikščiojimas“ įtraukia skaitytoją į tikrovės paieškas. Klaidžiodamas miesto gatvėmis ir kaimo vietomis, su skaitytoju kalbėdamas pirmuoju asmeniu, jis ne vien siekia papasakoti istorijas, mažus nutikimus, netikėtus gyvenimiškus siužetus, bet kartu bando išsivaduoti iš savo minčių.

Kaip retai nutinka mene, kirvis atitiko kotą: aktorius Rolandas Kazlas, pasirinkęs šią medžiagą savo naujajam spektakliui, turėjo puikią galimybę susivienyti su Walseriu, tapti ne tik jo apologetu, bet ir lygiaverčiu partneriu, savo teatrine kelione prilygstančiu literatūros pasaulio gelmei.

Kazlas – prozos žmogus. Jam labiau sekasi statyti ir vaidinti paties sukurtas sudėtingų kūrinių adaptacijas, o ne pasirinktas dramas. Taip yra dėl to, kad prozos kūrinį jis interpretuoja, galėdamas jį laisviau praplėsti savo išgyvenimais ir lakia vaizduote. Ir tai atlieka labai meniškai: tekstas nekinta, prasmės neiškraipomos, bet ištarti žodžiai apauginami įvairiais teatriniais alcheminiais dalykais, kurie susiaurina atstumą tarp teksto ir jo suvokėjo – žiūrovo. Kitaip tariant, statant spektaklį Kazlui rūpi sumažinti atstumą tarp pasaulio ir savęs, ir tai paversti regimybe. Naujasis Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“ – kaip poezijos posmas, sugrąžinantis kūrybos pasitikėjimą ir pasitikėjimą kūryba.

Jeigu žvelgtume į „autsaiderišką“ šio menininko gyvenimą, galėtume pastebėti be galo intensyvią ir sudėtingą teatrinę kelionę. Kazlas nuolat kuria ir eksperimentuoja, rinkdamasis „rizikingus“ autorius. Būdamas eruditas, daug skaitantis žmogus (tai išduoda jo interviu spaudoje), kiekvieną kartą teatre pristato „nepatogius“ tekstus. Jo pasirinkti kūriniai – vienas už kitą sudėtingesni, tačiau dėl jo vaizduotės tampa itin artimi jam, o vėliau – ir žiūrovui. Kazlui teatras nėra nekintanti, likimo užkoduota duotybė – tai nuoseklus, kasdienis darbas, įsivaizduojamą ir jaučiamą pasaulį stengiantis priartinant prie žiūrovo.

Kadaise Kazlas maudėsi šlovės bangose, kurdamas įvairius komiškus televizijos laidų veikėjus. Vėliau to atsisakė, tačiau neatsisakė savęs, neišsižadėjo prigimtinių savybių: kiekviename naujame spektaklyje jis neapsieina be subtilaus humoro, savo požiūrio į smulkiausias detales. Vis dėlto rizikuodamas būti nesuprastas jis dažniausiai laimi. „Pasivaikščiojimas“ – ryškiausias pavyzdys, kaip nedramaturginis audinys, kuriame siužetas neturi lemiamos reikšmės, kiekvienoje „stotyje“ nušvinta tokia gyvenimo šviesa, kad pačios niūriausios situacijos ima spindėti grožiu. Kazlas labai stipriai tiki gyvenimu. Jungdamas kraštutinius būvius, kartais net depresyviai veikiančias aplinkybes ir tikėjimo šviesą, tampa be galo artimas žiūrovui. Mirties pamėklę jis paverčia ispanų flamenko dainininke, tik vietoj veido įstato kaukolę, o iškeliavęs į mirtį dar ilgai šypsosi, sėdėdamas ant balto sceninio „debesies“, ir ištaria: „Ar tam skyniau gėles, kad padėčiau ant savo nelaimės?“

Kazlo teatrinis šmaikštumas – moljeriškas: kartais jis būna švelnus, kartais groteskiškas, bet visada skelbia tiesą. Kai kam gali pasirodyti, kad visoje Lietuvoje populiarus aktorius, pritraukiantis pilnas sales žiūrovų, „komikuoja“, bet viskas daug įdomiau. Jis „nekomikavo“ net tada, kai „sėdėjo televizoriaus dėžėje“. Teatre toks glaudus ryšys susiformavo tik dėl didžiulio talento ir nuoseklaus darbo.

Kazlas spektaklio nekuria štrichais. Spektaklio audinys pagal neįtikėtino sodrumo Walserio kūrinį, kurį itin įtaigiai išvertė sunkiosios prozos meistrė Rūta Jonynaitė, suaustas iš atskirų „stočių“, kuriose mažiausiais potėpiais, atradimais ar pastebėjimais užauginamos begalinio intensyvumo istorijos, tampančios paprasto gyvenimo nepaprastais nuotykiais. O nuotykiai niekada nebūna liūdni. Net pačios liūdniausios istorijos, pasakojamos šio aktoriaus lūpomis, tampa šmaikščiais nuotykiais. Bet koks humoro tyrinėtojas galėtų remtis Kazlo vaidyba, nustatydamas, kada ir kaip randasi humoras, kai aktorius nė nebando to daryti. Aišku, pirmiausia privalu pačiam turėti humoro jausmą, kad galėtum suvaldyti šiuos dalykus, tačiau visa tai priartinti prie žiūrovo gali tik aktorius-režisierius.  

Režisūros požiūriu „Pasivaikščiojimas“ – vienas stipriausių Kazlo spektaklių. Nors dramaturginis audinys gana schematiškas, kūrinio visumos pojūtis, sceninio laiko suvokimas atskleidžia, kaip giliai Kazlas supranta patį teatrą. „Pasivaikščiojime“ istorijų daug, ir Kazlas galėtų jas pasakoti be atvangos, tačiau išsirenka atskiras scenas ir „žaidžia“ aplink jas. Aktorius nesiekia savimi „užmušti“ žiūrovų, bet, tiesiog jausdamas juos, valdo visą spektaklio ritmą. Toks nuolatinis galvojimas apie žiūrovus ir pagarba jiems būdinga tik ypatingo talento kūrėjams. Spektaklis pagal gana ilgą Walserio apsakymą galėjo tęstis iki begalybės, bet Kazlas tiksliai sutraukė scenas, kiekvieną jų „išrašė“ lyg mikroskriptais – smulkiausiomis detalėmis ir vaizdingomis metaforomis.

„Pasivaikščiojime“ mažiausi sceniniai veiksmai kantriai sulipdomi į tam tikrus emocinius proveržius, svarbius pačiam aktoriui, nes jie susiformuoja laipsniškai, kaip tam tikri nušvitimai. Kitaip Kazlas negalėtų šio kūrinio daug kartų vaidinti, reprodukuoti savo jausmo. Jis tarytum pats sau sudaro tam tikras lygtis, tam tikras kliūtis, ir bando tarp jų išlaviruoti. Į žiūrovus reaguodamas ne mažiau nei šie į jį, kiekvienoje siužetinėje stotelėje patiria atradimų. Gali justi, kaip aktorių kiekvieną kartą naujai ir netikėtai veikia tekstas, kaip vaidinamos situacijos pareikalauja naujo įsižiūrėjimo ir suvokimo. Vien dėl to visa sceninė aplinka, kiekviena sceninė detalė nepraslysta pro Kazlo akis. Jis įveiksmina visą aplinką. Jaunimo teatro pagrindinė scena tampa net per maža šiam galingam aktoriui.    

Akivaizdu, kad Walserio „Pasivaikščiojime“ pasakojamos istorijos Kazlą sužavėjo atvirumu. Rašytojas atvirai kalbasi su skaitytojais, Kazlas – su žiūrovais. Kartais atrodo, lyg rašytojas rašytų laišką, bet neišlaikęs įtampos tiesiog atvirai kreipiasi į skaitytoją. Taip ir Kazlas, vaidindamas vieną ar kitą sceną, netikėtai tampa vaiku ir pradeda „žaisti“ teatrą. Jis priartina teatrą prie žiūrovų taip arti, tarytum nusilenkdamas jam, parodydamas visas jo galias ir pranašystes... Tokiomis akimirkomis Kazlui žodžiai tampa nereikalingi (tai – lyg nuoroda į tam tikra prasme jo mokytojo Eimunto Nekrošiaus teatro pasaulį). Aktorius sukuria begalę judėjimo trajektorijų, netikėtais rakursais apžaidžia įvairias rekvizito detales, įneštas pagalbininkų – Audronio Rūko ir Dainiaus Taručio. Jis bežodėmis scenomis atveria visus rašytojo nutikimus, jausenas, emocijas. Vien dėl to Kazlui svarbu statyti prozą, nes jis sugeba laisvai interpretuoti sceninę mintį. Būtent laisvai interpretuojant aktoriui pavyksta pasiekti Walserio kūrinio gelmes, kuriomis kadaise žavėjosi Franzas Kafka, Hermannas Hesse, Thomas Bernhardas ir daugelis kitų.

Taip giminingos sielos ir susitinka. Kazlas taikliai pajautė Walserio atvirumą. Jie abu labai jautrūs kiekvienai detalei. Ir toks bežodis dviejų menininkų sutarimas suformavo dar vieną lygmenį: rašytojo biografija, ryškiai atsispindėjusi jo kūriniuose, Kazlo sukurtame spektaklyje tapo reikšmingais ženklais. Rašytojo gyvenimo faktai, „vaikštant“ po kūrinį, yra tokie pat svarbūs kaip ir pats „Pasivaikščiojimas“. Kazlas Walserio biografiją pavertė spektaklio atramos tašku, aplink kurį dėliojasi visos pagrindinės scenos. Aktorius-režisierius labiausiai įvertino rašytojo pomėgį vaikščioti, ilgiausius atstumus nueiti pėsčiomis. Ir kuo Walseris blogiau jautėsi, tuo daugiau vaikščiojo. Pranašiška – rašytojas mirė eidamas, per pasivaikščiojimą jam sustojo širdis. Buvo žiema, pirma Kalėdų diena. Jį rado negreitai, jau sustingusį. O baltame sniege – giliai įmintos juodos pėdos... Kazlas kartu su spektaklio dailininke Elvita Brazdylyte šį baltą, snieguotą, į mirtį vedantį kelią taikliai įtraukė į spektaklį: sceną išklojo balta medžiaga, antrame plane tarytum kylančia į kalną. Finalinėje scenoje nuo to balto kalno Kazlo herojus, lyg prisikėlęs Walseris, mėto žemyn juodas savo pėdas. Ši taikli poetinė metafora, o gal greičiau skausmingas susitapatinimas, yra atviras nusilenkimas intensyvų dvasinį gyvenimą nugyvenusiam rašytojui. Neatsitiktinai spektaklyje pagrindinio herojaus juodų batų padai pabrėžtinai balti. Tik mirties žingsniai juodi, paliekantys didelius pėdsakus baltame gamtos peizaže.   

Gyvenimo pabaigoje, blogėjant sveikatai, Walseris vis dažniau naudojo rašymo būdą, vadinamą pieštuko metodu. Eilėraščius ir prozą jis rašė „Sütterlin“ šriftu, kurio raidės iki tos labai produktyvios fazės pabaigos buvo maždaug milimetro aukščio. (Sütterlinschrift – paskutinis plačiai naudojamas Kurrent variantas, istorinė vokiečių rašysenos forma, kuri išsivystė kartu su vokiškais šriftais. Jį Prūsijos mokslo, meno ir kultūros ministerijos užsakymu 1911 m. sukūrė grafikas Ludwigas Sütterlinas.) Neatsitiktinai Kazlas su Brazdylyte sceną kuria kaip baltą popieriaus lapą, o pagrindiniu spektaklio atramos tašku pasirenka didelį pieštuką, kiekvienoje scenoje naudojamą skirtingoms reikmėms. Kazlas, kaip tikras ekvilibristas, pieštuką paverčia  kepyklėle, muitinės skenavimo juosta ar sulygina su „aukštu ir gražiu“ prezidentu. Kazlo Vaikščiotojas šiuo pieštuku rašo tai, ką mato tik aiškiaregiai. („Kai mudu atsidursime prieš jau anksčiau minėtąją kepyklėlę su aukso užrašu, kur būsim priversti apstulbę stabtelėti ir liūdnai nusistebėti ta negrabia puikybe, neišvengiamai apgailėtinai darkančia meilingą kaimišką paveikslą.“)

O toji visko mačiusi Walserio gyvenimo skrybėlė puikiai tinka Kazlo galvai. Dailininkė aktorių stilingai aprengė, sutapatindama su rašytoju: kostiumas tiksliai stilizuotas, visko nedaug, bet kiekviena sagutė ar raištelis – pagal anų laikų madas.  

Neatsitiktinai spektaklio kompozicijos centre atsiduria scena pas siuvėją. Taručio Ponas Diunas elegantiškas, lyg būtų persikūnijęs į garsųjį kostiumų dizainerį, vėduoklių garbintoją Karlą Lagerfeldą, pasižymėjusį prancūziškomis, „barokinėmis“, minkštomis manieromis, tačiau Vaikščiotojas, vos tik priartėjęs prie jo ateljė, randa būdų „manifestuoti“ prieš jį. („Dabar manęs laukė užsispyręs, kietakaktis, savo neabejotinos meistrystės neginčijamumu, regis, visais atžvilgiais įsitikinęs, savo verte ir ypatingais gebėjimais kiaurai persiėmęs bei nepalenkiamai įtikėjęs siuvėjas...“) Šioje scenoje aktorius bene ryškiausiai perteikia rašytojo norą ir aistrą „piešti“ gyvenimą žodžiais. Tai – kruopštus ir pedantiškai kiekvieną detalę pastebintis žmogus. Kiekvienas jo energingai išsakytas sakinys – lyg tam tikrų estetinių vertybių gelbėjimas. Kazlas savo pastebėjimams neleidžia nugrimzti į „dugną“. („Ir kaip jūs drįstate garantuoti nepriekaištingą sukirpimą bei pasiuvimą, kaip įmanoma, kad turite drąsos tvirtinti esąs savo amato meistras, jei, būdamas nors skurdų truputėlį sąžiningas ir nors mažumytį nuoširdus bei atidus, iš karto gausite sutikti, kad man baisiai nepasisekė ir kad ta jūsų gerbiama ir puiki firma, žadėjusi nepriekaištingą kostiumą, jį visiškai sudirbo.“)

Čia ir prasideda aktorinis triumfas. Kazlas save įsuka lyg žaisliuką. Norėdamas įrodyti kostiumo „broką“ („aiškiai jaučiu, kad su juo atrodau kuprota ir bjauri žmogysta“, „rankovės, deja, abejotinai perdėto ilgio“, „liemenė ypač pasižymi tuo, kad daro įspūdį ir kuria nemalonią regimybę, tartum ją dėvi kažkoks storapilvis“, „kelnės tiesiog šlykščios, jų modelis ir sukirpimas kelia man tikrų tikriausią siaubą“), jis taip plūstasi, taip priekabiauja prie kiekvienos detalės, kad pritrūkęs įrodymų pradeda nusirenginėti, žiūrovui panosėn kišdamas vieną ar kitą drabužio dalį. („Visas šis kostiumas kažkoks varganas, kažkoks menkas, paikas ir primityvus, kažkoks juokingas ir baimingas. To, kuris jį siuvo, tikrai nepavadintum kūrybingu. Apgailėtinas toks visiškas talento stygius.“)

Kazlas taip „smulkiai“ viską bando įrodyti, taip kruopščiai nusirenginėja, kad netrukus lieka tik Adomo kostiumu – nuogut nuogutėlis. Žiūrovai sėdi išsišiepę, nes aktoriaus organiškai perteiktas tekstas atmintin sugrąžina begales gyvenimiškų situacijų, girdėtų, atpažįstamų intonacijų, ir nebūtinai susijusių su drabužiais. Kiekviena Kazlo suvaidinta situacija – tarytum atskiras monospektaklis, kurį galėtų plėsti iki begalybės, bet Walseris jį laiko už skverno. Kazlas pamažu nurimsta ir patiki scenoje pasirodžiusiu Mokesčių inspektoriumi, kuris tvirtina: „Kostiumas guli kaip nulietas.“ Impozantiškas Rūko inspektorius, kaip ir kiti jo vaidinami personažai, puikiai atitinka įvairiažanrio spektaklio stilistiką. 

Kazlo herojus, kritikuodamas aplinką, taikliai mėto akmenukus ir į savo daržą, mat suvokia esąs tik visatos dalis. Jis ne tiek priekaištauja gyvenimui, kiek laiko nesąžininga jo pabaigą, nes vienintelis kelias žmogui iš žemės į dangų yra per kapus. (Ši scena primena Augusto Strindbergo „Didįjį kelią“, tikslią autobiografinę detalę: pro rašytojo namus ėjo kelias į kapines, tapęs kūrinio išeities tašku.) Keliaudamas iš „stoties“ į „stotį“, lyg tai būtų Kryžiaus kelio stacijos, nenutrūkstamas didžiulis apmąstymas per pasivaikščiojimą, herojus sako: „Žvelgiantį į žemę, orą ir į dangų, mane užklupo graudi, neišvengiama mintis, kad tarp dangaus ir žemės aš esu vargšas kalinys, kad šitaip varganai įkalinti visi žmonės, kad visi turi tik tą vieną niūrų kelią – žemyn į kapo duobę, į žemę, kad jokio kito kelio į kitą pasaulį nėra, tik šis vienintelis, einantis per kapus.“

Kazlas, kaip ir Walseris, nori atrasti naują santykį su pasauliu, kai per kasdienybę ir rutiną į šviesą ištraukiamas kiekvieno unikalumas ir begalinė įvairovė. Svarbiausias pasivaikščiojimo tikslas – kelionė į save. Kazlo „Pasivaikščiojimas“ – tai įvairių šablonų (mąstymo, matymo, požiūrio vienas į kitą) atsisakymas. Kazlui nerūpi utriruoti tam tikrą nervinę įtampą: kuo tamsesnės aplinkinio gyvenimo spalvos, tuo šviesesnės scenos komponuojamos greta. Aktorius vis primena: gyvenimas tęsiasi, ir mes privalome jį išgirsti. Kuo daugiau kūrinyje minoro, tuo aktyviau Kazlas bando šias scenas išlaisvinti, kartais net įvesdamas lengvesnės muzikos, ispaniškų dainų. Svarbiausia nepamiršti: privalome gyventi, kad ir kas nutiktų.

Spektaklis „prismaigstytas“ ir Walserio, ir Kazlo išminties. Rūkui ir Taručiui tenka įkūnyti net po kelias būtybes. Nors jie vizualiai ir ryškūs, spektaklio kūrėjas jiems suteikia poetiškumo. Tarkim, Taručio dama su kaukolės veidu – lyg prarasta mylimoji, lyg paslaptingoji mirtis. O Rūko didžiažmogis – lyg pamėklė, kurios herojus neturėjo nė menkiausio noro matyti.

Šis spektaklis – tarsi pavaikščiojimas magritiškais padebesiais. Jo potekstės galingos, paveikios, plačiaformatės. Kazlas, sujungdamas klasikinę literatūrą ir šiuolaikinį teatrą, sukūrė spektaklį, išpažįstantį bendrąsias estetines meno vertybes. Padorumas ir kuklumas – negrįžtamai prarandamos moralinės vertybės – šiame spektaklyje sugrąžinamos pasiaukojant. Didžiulė spektaklio sėkmė tarp žiūrovų nesumenkina jo vidinio turinio. Kazlas, kaip ir jo herojus, pasaulį mato sielos akimis ir jam pavyksta sumažinti atstumą tarp pasaulio ir jį stebinčiojo. Finalinė scena primena René Magritte’o paveikslą „Begalinis pripažinimas“ (La Reconnaissance Infinie), kuriame į debesų kalną Kazlas žengia kartu su Walseriu. „Aš daug atiduočiau, net ir savo kairę ranką ar kairę koją, kad ši auka sugrąžintų pasauliui seną gerą garbės jausmą, visuomenei ir šaliai – tą padorumą ir kuklumą, kurie, visų pozityvių žmonių dideliam apmaudui, tikrai buvo prarasti.“