Kurti teatrą, suteikiantį kitur neprieinamą patirtį

Aktorius Marius Karolis Gotbergas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Taisykla“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ (rež. Hilde Brinchmann, NKDT, 2022), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Gornatkevičius, NKDT, 2021), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020), „Upė“ (rež. Ieva Jackevičiūtė, teatras vaikams „Pradžia“, 2018), „Šveikas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2018), „Pasirinkimas“ (rež. Vidas Bareikis, JT, 2016) ir kt.

Jau penkerius metus dirbate Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuo Kaunas, kaip teatro erdvė, skiriasi nuo Vilniaus, kuriame baigėte studijas?

Sunku palyginti savo patirtį Vilniuje ir Kaune. Vilniuje studijavau, tad daugiausia kūriau akademinėje aplinkoje. Teko dalyvauti ir keliuose spektakliuose Jaunimo teatre, Vilniaus teatre „Lėlė“ bei teatre vaikams „Pradžia“, juose susipažinau su vietiniais kolektyvais. Tačiau daugiausia teko dirbti Kauno dramos teatre, į kurį patekau iš karto po studijų. Šis teatras man labiausiai patinka savo dydžiu – daug salių, erdvių. Be to, gausus ir įdomus kolektyvas, daug repertuarinių spektaklių ir naujų pastatymų. Pasidžiaugiu, kad dirbu trupėje, nes gaunu galimybę susipažinti su naujais menininkais, norinčiais čia kurti. Ypač įdomu dirbti su tarptautinėmis komandomis. Manau, kad būdamas laisvai samdomas aktorius sunkiai užmegzčiau tiek pažinčių. Be to, atrankos į spektaklius nevyksta taip jau dažnai, nors pastaruoju metu jų daugėja.

Dažnai menininkai mini miesto įtaką kūrybai. Kaip jus veikia Kauno erdvė kuriant skirtingus vaidmenis?

Mano kūryboje ryšys su miestu nėra itin ryškus. Tačiau išsiskiria spektakliai „Pirmeiviai“ ir „Kauno pavasaris ’72“. Būtent kūryba padarė įtaką mano pažinčiai su miestu ir jo praeitimi. Režisieriaus Gyčio Padegimo „Pirmeiviai“ pasakoja apie profesionalaus Lietuvos teatro gimimą Kaune, o „Kauno pavasaryje’72“ gilinamės į Romo Kalantos protestą ir jį lydėjusius įvykius. Po šių spektaklių vaikštinėdamas mieste atpažįstu vietas, kurios anksčiau buvo tik tekstas. O artimesnis mano ryšys su Kaunu užsimezgė prieš metus, kai pradėjome repetuoti spektaklį „Taisykla“ ir su žmona galutinai nusprendėme atsikraustyti čia gyventi.

Režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus „Taisykla“ kvestionuoja stereotipus apie paauglius. Tačiau atsižvelgiant į įvairių miestų kontekstus atsiranda sociokultūriniai skirtumai. Kiek tai buvo aktualu kuriant spektaklį ir galvojant apie jo žiūrovus?

Nagrinėti, konstruoti ir ardyti paauglių įvaizdžius buvo pagrindinė spektaklio užduotis. Neturėjome tikslo užčiuopti sociokultūrinių skirtumų tarp miestų, tačiau stengėmės rasti tai, kas būtų aktualu ir dabartiniams paaugliams, ir mums paauglystėje. Siekėme išlukštenti, kas svarbaus slepiasi po stereotipinėmis kaukėmis. Mūsų atspirties tašku (beje, taip pasirinko patys paaugliai) tapo filmas „Pusryčių klubas“, kuriame rodomi ir vėliau daugelyje filmų bei serialų atsikartojantys stereotipiniai paauglių personažai – moksliukas, gražuolė, kietuolis, sportininkas ir keistuolė. Nemažai rėmėmės ir socialinių tinklų („TikTok“, instagramo) turiniu. Čia pastebėjome sociokultūrinių skirtumų tarp šalių, todėl ieškojome lietuviško paauglių turinio, būtent lietuviškų „Pusryčių klubo“ personažų atitikmenų. Proceso metu kvietėmės ir tikslines žiūrovų grupes, kad jos pasakytų, patartų, kas veikia, o kas ne; prašėme atvirai pasidalinti, ar neskambame kaip moralizuojantys ir nejuokingi „dėdės“. Ir, žinoma, rėmėmės savo paauglystės patirtimis. Visą šį koliažą pateikėme žiūrovams – tiek suvaržytus šabloniškus Holivudo stereotipus, tiek savo autentiškas patirtis bei dabartinį žvilgsnį į paauglystę. Taip siekėme parodyti, kad stereotipai yra tik nedidelė kiekvieno žmogaus dalis.

Kaip per šį procesą suvokėte „klišės“ sąvoką? Kaip kito jos svarba?

Supratau, kad stereotipai gali tapti ryškiais mūsų tapatybės aspektais. Kartais juos renkamės sąmoningai, kartais nepastebimai. Jie tarnauja kaip tam tikras gynybos mechanizmas ir būdas gyvenime orientuotis. Tai įprasta. Regis, daugelį žmonių galima priskirti kuriam nors stereotipui – net ir save patį. Neseniai pamačiau savo nuotrauką iš mokyklos laikų – joje atrodau kaip šaunuolis erasmusas. Tačiau toks įspūdis susidaro tik iš pirmo žvilgsnio. Save prisimenu įvairiau. Taip yra ir su kitais. Skirdami laiko žmogui pažinti galime atskleisti daugialypius jo asmenybės sluoksnius, slypinčius po paviršiumi. Šią mintį vaizdžiai atspindi ir mūsų spektaklio struktūra: iš pradžių personažai vaizduojami šabloniškai, bet pamažu vis ardomi, peržengiant klišių ribas. Manau, svarbu neleisti, kad vien stereotipai diktuotų mūsų požiūrį į save ir kitus, nes tai gali lemti žalingą įprotį skirstyti asmenis į siauras kategorijas bei trukdyti kurti ryšį.

Ne pirmą kartą su režisieriumi Gornatkevičiumi kuriate paaugliams – prieš tai buvo „Emilių Emilis“. Kaip iš jūsų perspektyvos kinta teatro bendruomenės požiūris į tokio tipo kūrinius?

Vis dar vyrauja nuomonė, kad spektakliai vaikams yra ne tokie svarbūs ir reikšmingi kaip suaugusiems skirti darbai. Tačiau gerai sukurtas ir atliktas spektaklis vaikams gali pasižymėti kokybe, kuri paveiks bet kokio amžiaus žiūrovą. Prisimenu spektaklį „Upė“, skirtą 1–3 metų vaikams, į kurį norėjosi kviesti ir suaugusius draugus. „Emilių Emilis“ taip pat toks spektaklis. Mūsų teatre, ir ne tik, jis iškart sulaukė pripažinimo, peržengdamas amžiaus kategorijų ribas.

Žvelgdamas iš aktoriaus perspektyvos jaučiu, kad ta nuomonė, neva vaikų spektakliai nėra tokie svarbūs, leidžia nesusireikšminti ir pačiam. Vaidinant vaikiškus spektaklius lengviau atsipalaiduoti, žaisti, nebandyti kam nors ko nors įrodyti, o tai – visų spektaklių siekiamybė. Su kolegomis esame kalbėję, kad „Emilių Emilis“ – puikus spektaklis aktorinei formai palaikyti.

Dar svarbu paminėti, kad vaikai ir paaugliai daug aktyviau žiūri spektaklius. Jie įsitraukia, komentuoja, garsiai reiškia emocijas. Gal tai sukuria įspūdį, kad kūrinys kažkoks netvarkingas, nerimtas? Tačiau man jausti žiūrovų energiją labai patinka ir tai padeda vaidinant. Apskritai tikiuosi, kad požiūris į spektaklius jaunimui taps toks pat pagarbus kaip ir į bet kokį kitą kūrinį.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai?

Šiuo metu laukiu vaiko priežiūros atostogų, kurios prasidės vasarą. Dėl šio sprendimo teko atsisakyti tam tikrų profesinių planų, įskaitant norą repetuoti naujame režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje Kauno dramos teatre. Nepaisant mano entuziazmo, praktiniai dalykai lėmė, kad man dalyvaujant reikėtų dublerio, o tai keltų papildomą krūvį komandai. Vis dėlto bepradėdamas tėvystės atostogas svajoju ir apie ateities kūrybines idėjas. Neseniai su kolegomis diskutavome, kad būtų įdomu tyrinėti teatro koncepcijas, kurios unikaliai tinka tik scenai ir skiriasi nuo filmų, tinklalaidžių ar kitų medijų pasakojimų. Kurti subtilų ir autentišką teatrą, suteikiantį kitur neprieinamą patirtį, – viena mano siekiamybių.

Dėkoju už pokalbį.