7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Be emocijų

Sąžiningai apie Gyčio Ivanausko „BollyWood“

Sigita Ivaškaitė
Nr. 9 (1023), 2013-03-01
Šokis
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.

Kaip neverta pradėti dar vieno teksto apie šiuolaikinį Lietuvos šokį? Tiksliau, apie šokio teatrą, kurio pastarojo meto kūryba jau net nustoja pretenduoti į meninį vertinimą, kurio iki šiol dar siekta. Tiesiog pasakyti, kad vasario 14 d. Vilniaus (vis dar) „Ūkio banko“ teatro arenoje įvyko naujausia Gyčio Ivanausko teatro premjera „BollyWood“, sukvietusi didžiulį būrį įsimylėjėlių, būtų banalu ir neskoninga. Be to, apie tai jau pranešė informacinė bulvarinė spauda. Kalbėti apie tai, kad vėl teko nusivilti... Viena vertus, neįdomu, kita vertus, kaip daug kas atkirstų, – nestebina.
 

Teigti, jog tą vakarą niekas nenudžiugino, būtų neteisinga: sutiktas pažįstamas choreografas tikrai pralinksmino klausimu, kiek sumokėta už būsimą recenziją. Išgirdęs neigiamą atsakymą pašnekovas iš karto suprato, jog ir tekstas nebus pozityvus. Galbūt paradoksalu, tačiau mintys, atėjusios į galvą spektaklio metu ir po jo, buvo ne tokios neigiamos kaip po kurio kito iš paskutinių matytų spektaklių.
 
Kalbėdamas apie „BollyWood“, choreografas, aktorius ir režisierius Gytis Ivanauskas dažnai kartojo žodžius: nostalgija, sentimentalumas, naivumas, šviesa, džiaugsmas, siužetas, humoras (su pastaraisiais dviem gal ir kiek per smarkiai užsibrėžta), indų šokiai. Tiesą sakant, tokiomis abstraktybėmis jis apsisaugojo nuo didžiosios dalies kritikos. Juk negali priekaištauti dėl minties ar idėjos stokos, kai žiūri spektaklį – aliuziją į Bolivudo filmus. Jų scenarijuje visuomet ryškios idėjos apie šeimos vertybes, ištikimybę ir teisingą gyvenimą, na, ar bent jau jų buvo tuose filmuose, kuriuos, pasak Ivanausko, nostalgiškai prisimename iš sovietinių laikų. Tuomet tai buvo produktas iš tolimojo užsienio. Žavus, žvilgantis ir deklaruojantis visas sovietų valdžiai patogias idėjas.
 
Šiandieninė Bolivudo produkcija paprastai mažai kuo skiriasi nuo muzikiniuose kanaluose transliuojamų videoklipų, išryškinančių perdėtą seksualumą bei agresiją. Iš pradžių Bolivudo filmuose lemtingas pagrindinių veikėjų susitikimas vykdavo per vadinamąją „kabareto sceną“, kai erotišką šokį atlikdavo antraplanė aktorė, o herojai bendravo tik žvilgsniais. Tai, ką scenoje ėmėsi vaizduoti Ivanauskas, viena vertus, tampa tik ištraukomis iš indų filmų, kita vertus, pasirinkta stilistika pakimba ore.
 
Vienintelis dalykas, kurio choreografui iš tiesų nepavyko sukurti, buvo savita kalba. Evaldo Taujanskio (Tėvas) ir Eglės Mikulionytės (Motina) linija, lyg ir turėjusi atstovauti dramos teatrui, kliovėsi daugiau jų aktorine bei plastine raiška ir virto banalokų pantomimos etiudų rinkiniu. O būrys merginų šokėjų su aktorės Eglės Špokaitės personažu priešakyje užsiėmė kažkuo panašesniu į corps de ballet užkulisinį bendravimą suvulgarintais klasikinio baleto ženklais, o ne šokį. Paties klasikinio baleto buvo netikėtai daug. Kažkur pakeliui tarp indų šokio ir jo „sušiuolaikinimo“ Ivanauskas pats save užspeitė baleto įvaizdžiuose, nors rinkosi šiuolaikiškai skambančią indų muziką, aranžuotą Viktoro Diawaros.
 
Daug kalbėjęs apie skirtingų šokio formų jungtis, choreografas, sąmoningai ar ne, pagrindinių šokėjų duetus sukūrė išskirtinai artimus baleto raiškai, o tiksliau, jai būdingoms įvairių tautų šokių stilizacijoms. Trijų pagrindinių herojų (Irina Nazarenko, Simona Paciukonytė, Jolanta Mineikytė) soliniai numeriai tai tik išgrynino. Perteikti indiško judesio interpretacijas sunkiausiai sekėsi paprastai puikiai pasirodančiai Paciukonytei, jos klasikinio šokio gebėjimai bei plastika vis dėlto nebuvo tinkamiausia. Kilo keblumų ne tik dėl stiliaus, bet ir dėl siužeto.
 
Šokėjai patikėtas, atrodytų, pagrindinis, trečiosios, skaisčiosios, it saulė spindinčios sesers vaidmuo visiškai nublanko prieš Nazarenko veikėją. Mėlynos spalvos suknele (akies neerzinantis kostiumų dailininko Roberto Kalinkino darbas) padabinta šokėja bene vienintelė scenoje sugebėjo ne tik priartėti prie indų šokiams būdingos plastikos, bet ir pripildyti juos energijos, kurios kupini visi Bolivudo filmai. Pirmasis Nazarenko ir jos mylimojo (Mantas Černeckas) duetas buvo stipriausias, po jo neatsirado nei naujų, individualesnių judesių, galinčių skirti personažus, nei alternatyvios pasakojimo jungties momentų.
 
Veiksmas rutuliojasi (ar bent turėtų) remiantis principu: Indija – svetimas pasaulis. Iš pradžių pasirodo tėvų personažai, jie išsiunčia dukteris (kažkodėl) į tolimas šalis. Tuomet atsiduriame Niujorke, veiksmas primena miuziklo scenas. Čia, parke, susipažįsta ir įsimyli pirmoji pora. Vėliau peršokame į Londoną, kur Mineikytės ir Naglio Bieranco duetas iš karto atsiduria miegamajame (čia kilo daug su indų morale susijusių klausimų, kurie Ivanausko, akivaizdu, nejaudino). Trečiasis, kompozicijos ir partnerių bendravimo aspektais silpniausias, buvo paties choreografo ir jau minėtos Paciukonytės duetas, vykęs romantiškame „kažkur ir kažkada“ arba „niekados“ Paryžiuje. Po viso to buvo sugrįžta į Indiją ir iškeltos didelės gražios vestuvės.
 
Paskutinė – šventės – dalis sukūrė artimiausią Bolivudo filmams įspūdį, kurį viso pasirodymo metu įnirtingai bandė vaizduoti videoprojekcijos. Nors finalui trūko masės ir svorio, čia iš tiesų buvo galima prisiminti filmuose matytas scenas. Gaila tik, kad džiaugsmo vykstančiomis vestuvėmis pajausti taip ir nepavyko. Priežastis labai paprasta – iki to nebuvo prieita stokojant elementarios pasakojimo struktūros. Kiekvienas numeris buvo atskiras, susijęs tik numanomais ryšiais, neatsirado nei intriga, nei dramatiniai ar kulminaciniai momentai. Peršasi tik viena išvada: matytas reginys tebuvo koncertinių numerių kratinys su aliuzija į Bolivudą. Nuotrupos to, ką iš „anų laikų“ prisimena ir kam nostalgiją jaučia choreografas. Kita vertus, ar ne apie tai kalbėjo pats kūrėjas, pristatydamas savo darbą?
 
Viskas, ko reiktų, – pagaliau tapti sąžiningam sau ir kitiems, nustoti vadinti koncertus spektakliais, o komercinius teatrus gretinti su valstybiniais ar nacionaliniais. Niekas nesupyks ir liūdna nebus, svarbiausia – išsikelti kokybės kartelę. Kol turime įvairių žiūrovų, reikalingi įvairūs reginiai bei tikslinė auditorija. Šiais laikais nereikia gėdytis noro užsidirbti pinigų, skirtingo visų supratimo apie kūrybą, o juolab – skirtingo skonio. Tuomet ir vertinimas galėtų būti tikslesnis, toks, kokio tikisi kūrėjai, ir iš tų žmonių, kurių nuomonė jiems iš tiesų atrodo svarbi.
 
O kol kas – šunys loja, karavanas eina. Ir vieniems, ir kitiems turės kada nors atsibosti. Dėl to ir nebėra pikta, liūdna, nesmagu. Tiesiog nebeįdomu. Stebėdama pasirodymus puikiai suprantu, kad man nostalgiją kelia ankstesni Ivanausko darbai, o ypač jo, kaip šokėjo ar aktoriaus, pasirodymai. Choreografo vaidyba ir šokis „BollyWood’e“ šalia jų atrodo mažų mažiausiai neįsimintini.

 

Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.