Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (II)
Vos įžengę į sceną Shane’as Boersas, Simonas Busas ir Evangelos Biskas savo kūnais ima kurti choreografinį raštą. Lengvai, ironiškai, tačiau su juntamu nerimu „Dar blogiau“ pasiūlo savitą vizualią kalbą.
Guilherme’o Miotto choreografija pasižymi ekspresyvia judesio kaita. Šokėjai be perstojo formuoja ir ardo laikinas kūnų kompozicijas. Laikinumo būsena tampa pasirodymo norma, o šokėjų judesiai susilieja į raibuliuojantį raštą.








Balandis ir dešimt gegužės dienų
Senokai rodytas Ludwigo Minkaus „Don Kichotas“ sudomino naujais vaidmenimis – didesniais ir mažesniais, tačiau pastebimais ir suteikusiais šiam senoviniam baletui naujų atspalvių ir naujos energijos. Spektaklyje taip pat dalyvavo svečias iš Ukrainos nacionalinės operos Denysas Nedakas, jis šoko Bazilį ir padėjo Olesiai Šaitanovai sukurti žavingą Kitri paveikslą.






Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (I)
Katedros aikštėje stovinčio krovininio konteinerio sienos prasiskiria ir keturkampis objektas transformuojasi į daugiakampę pasirodymo erdvę. Kartu su kintančia plieno struktūra į orą pakyla Satchie Noro, kuri kartu su konstruotuoju Silvainu Ohlu pasiūlo atidžiau žvilgtelti į žmogaus ir mašinos santykį pasirodyme „Origamis“.








Baletų triptikas LNOBT
Išties pranašiški poeto Maironio žodžiai, aktualūs visais laikais, visoms kartoms ir visoms profesijoms. Ne išimtis ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė, sezono pabaigai parengusi baleto triptiko premjerą. Trys skirtingos choreografijos, tarsi atstovaujančios skirtingiems stiliams, statytos skirtingų choreografų, tačiau visos trys pelnytai ar nepelnytai pretenduojančios į šiuolaikinio baleto titulą.
Šiuolaikinio šokio festivalio spektakliai
Balandžio 29 – gegužės 12 d. penkiuose Lietuvos miestuose vyksta 23-iasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Šių metų programoje – 20 spektaklių ir svečiai iš Žaliojo Kyšulio salų, Australijos, Kanados, Libano, Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Italijos, Graikijos, Vokietijos, Latvijos bei Estijos.
Šiuolaikinio šokio spektakliai patiems mažiausiems „Dansemos“ repertuare
Vienas iš šiuolaikinių kūdikius auginančių ir nemažai laiko namuose praleidžiančių mamų galvos skausmų – kaip saugiai ir patogiai prablaškyti kasdienę rutiną. O pasirinkimų šiais laikais tikrai nemažai (ir ne tik sostinėje): joms yra pasiryžę padėti įvairiausi sporto ir pokalbių klubai, medicinos klinikos, siūlančios baseinus ir įvairius mokymus, mamų konferencijų organizatoriai, masažo specialistai ir net miesto gidai (ekskursijos su vaikiškais vežimėliais, kai dalyvių skaičius viršija porą dešimčių, rytinėse sostinės gatvėse atrodo gana įspūdingai). O kaipgi teatras?







Performatyvus Vyčio Jankausko spektaklis
Pernai į trečią dešimtį įkopęs Vyčio Jankausko šokio teatras savo kūrybinę veiklą įprasmino atgaivindamas vieną iš geriausiai žinomų savo darbų – „Liepsnos virš šaltojo kalno“, o šiemet pristatė ir naują, jau keturioliktą darbą, kuriame ryškėja choreografo kūrybos atsinaujinimo kryptys.








Kovas ir kelios balandžio dienos
Kovo 19 d. dviejų dalių koncertą „Didysis baleto šimtmetis“ savo baleto istorijai paskyrė Latvijos šokio menininkai; jis vyko Latvijos operos pagrindinėje salėje ir pristatė išlikusius ir atgaivintus daugumos Latvijos choreografų kūrinius. Koncertą surengė Rygos choreografijos mokykla, o režisavo pedagogė ir choreografė Regīna Kaupuža. Šis sumanymas šiek tiek priminė kur kas kuklesnėmis galimybėmis Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus parengtą koncertą „Baleto atmintis“, 2016–2017 m. parodytą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.




Pokalbis su Aira Naginevičiūte-Adomaitiene
Šiuolaikinis šokis šiandien turi tiek formų ir atmainų, kad pristatyti žmogų kaip jo kūrėją beveik tolygu nepasakyti nieko. O jei pabandytume apibūdinti šiuolaikinio šokio atstovės choreografės Airos Naginevičiūtės-Adomaitienės kūrybą, ji tuoj pat sustabdytų ir paaiškintų, kad tiksliai įvardyti jos darbų stilistiką nėra taip paprasta. Todėl šįkart prašome kalbėti ją pačią.
Pokalbis su Anželika Cholina
„Kiekvienam duotas kosmosas, tik ne kiekvienas jį savyje atpažįsta“, – viena iš daugybės sparnuotų minčių, kurias kalbėdama apie šokį, pedagogiką bei vadovaujamą darbą ištaria Anželika Cholina. Prieš susitinkant ketinau ją klausinėti apie šokio teatro specifiką, tačiau vos prasidėjus pokalbiui paaiškėjo, kad sąvokų ir kategorijų choreografė kiek įmanydama vengia. Tad antrajame serijos interviu su savo vardo teatro įkūrėja ir pirmąja aktorių-šokėjų kursų vadove kalbamės apie vadovavimo subtilybes, būtinybę padėti jaunam žmogui atrasti savo kryptį ir, žinoma, scenos meno esmę bei sampratas.