7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokio pasaulyje ir už jo ribų

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (I)

Tautvydas Urbelis
Nr. 20 (1299), 2019-05-17
Šokis
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.

Satchie Noro ir Silvain Ohl „Origamis“

Katedros aikštėje stovinčio krovininio konteinerio sienos prasiskiria ir keturkampis objektas transformuojasi į daugiakampę pasirodymo erdvę. Kartu su kintančia plieno struktūra į orą pakyla Satchie Noro, kuri kartu su konstruotuoju Silvainu Ohlu pasiūlo atidžiau žvilgtelti į žmogaus ir mašinos santykį pasirodyme „Origamis“.

 

Pasirodymo erdvė pamažu tampa šokėjos partneriu. Besitransformuojantis konteineris išsiskiria savo gabaritais ir proporcijomis. Smulkus Noro kūnas plastiškais judesiais ima tyrinėti šį milžinišką objektą.

 

Kontrastingos proporcijos tampa socialinės ir ekonominės nelygybės metafora. Krovininis konteineris, stovintis centrinėje Vilniaus aikštėje, puikiai atspindi šią situaciją. Tarsi nuolatos besiplečiančios globalios industrijos vėliavnešys, šis objektas žymi neproporcingo vartojimo grėsmes. Dideliame aukštyje, nenaudodama jokių saugos priemonių, šokėja mėgina užmegzti ryšį su simboline galia pulsuojančiu objektu.

 

Žmogaus ir mašinos santykio subtilumas puikiai atsiskleidžia didžiuliam kirviui atsidūrus ant transformuoto konteinerio stogo stovinčios Noro rankose. Šokėja pradeda jį sukti, tarsi kapodama nematomus paviršius, o intensyvėjantis lietus sustiprina pavojaus nuojautą. Vienas klaidingas judesys, ir šiuolaikinio šokio pasirodymas gali virsti kraupia tragedija. Tačiau šį kartą klaida neįvyksta.

 

Galbūt esminis skirtumas tarp žmogaus ir mašinos yra klaidos galimybė. Būtent trikdžiai ir klaidos, o ne tobula veiksmų seka įaudrina vaizduotę ir aktyvuoja bendražmogiškumo erdvę. Šioje trapioje erdvėje mašina vis dar išlieka nejaukiu naujakuriu.

 

Marlene Monteiro Freitas „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“

Mitinio Pigmaliono noras atgaivinti skulptūrą ir Alaino Resnais kartu su Chrisu Markeru sukurtas kolonializmą kritikuojantis filmas „Statulos irgi miršta“ („Les statues meurent aussi“, 1953) tampa įkvėpimu Marlene Monteiro Freitas pasirodymui „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“.  

 

Amžinoje rimtyje sustingę erdviniai kūnai ne tik miršta, prisikelia, bet ir, svarbiausia, geba reikšti mūsų troškimus. Nepriekaištinga choreografija supina grobuoniškus imperializmo troškimus ir antikinės mitologijos siužetus.

 

Impozantiškais mėlynais kostiumais vilkinčių šokėjų spazmiški judesiai išvengia linijinio naratyvo rėmų. Pasirodymas banguoja tarp statikos ir judesio, tarp garso ir tylos. Periodiškai salėje nuskambantis garsinis signalas tarsi imperatyvus superego įspėja šokėjus, bet šie įspėjimai galiausiai susilieja į pulsuojančią tėkmę. Ritualinis judesys nustelbia utilitarizmo geismą, išreikštą šaižiu garsu.

 

Perkreipti šokėjų veidai ir trūkčiojantys kūnai kuria gyvą dialogą su filmu „Statulos irgi miršta“. Kolonijinė ekspansija iškreipia mūsų pasaulius ir naikina kūnus bei kultūras. Ir šiandien besitęsiančio imperializmo galia deformuoja pavergtuosius. Egzistuoti reiškia paklusti pavergėjo fantazijai. Kolonijinėje sąmonėje Afrikos kultūra tampa statiška savo pačios karikatūra, sukurta Vakarų pasaulio geismams tenkinti. Menas, kultūra ar tarpusavio ryšiai prasmę įgyja tik vakarietiškame žvilgsnyje. Būtent tai yra tikrasis groteskas, tikrasis Vakarų civilizacijos siaubas. Šokėjų grimasos, jų perkreiptos galūnės ar veidu tekantis netikras kraujas tėra nuoroda į nenusakoma destrukcija persmelktą istoriją ir ją tęsiančią dabartį.

 

Bassam Abou Diab „Giliai po oda“

Karas yra be galo kūrybingas procesas. Iškiliausias jo kūrinys – naujo tipo kūnai. Kūnai be galūnių, kūnai sudarkytais veidais, metalo pilni kūnai, galiausiai kūnai be gyvybės ženklų. Svaiginančios galimybės. Tačiau jeigu esate senamadiškas ir norite per karą išlaikyti savo kūną vientisą ir pulsuojantį gyvybe, Bassamas Abou Diabas yra pasiruošęs jums padėti. „Giliai po oda“ pasiūlo kelias taktikas, kaip išgyventi dramatišką susidūrimą su nepamainoma karo palydove – bomba.

 

Jau pasirodymo pradžioje Abou Diabas užmezga su publika dialogą. Jis kalba apie trijų Libano karų istoriją ir asmenišką patirtį per konfliktą. Mokėti išgyventi bombos sprogimą reiškia išgyventi karą. Bent taip gali pasirodyti pradžioje. Viskas prasideda nuo paprastų judesių – griūti, ristis, keltis, išgyventi. Tačiau ilgainiui bombos tampa galingesnės, judesiai sudėtingesni, o karas atsiskleidžia kaip nenumaldoma galios mašina, nuo kurios atsiriboti negalime nė vienas. Ima aiškėti, kad karas nėra tik bombos ir taktika jų išvengti. Karas išties įsiskverbia giliai po oda, į kiekvieną kūno ląstelę, ir radikaliai pakeičia žmogų. Nuolatinė bombos grėsmė deformuoja realybę – sprogimas peržengia fizinio įvykio ribas ir palieka gilias traumas dalyvių pasąmonėje.  

 

Abou Diabo pasakojimas kupinas melancholiško humoro ir ironijos, rodos, paskutinių ginklų prieš karo beprotybę. Jame susipina asmeniniai išgyvenimai ir kritika pasaulio galingųjų atžvilgiu.

 

„Giliai po oda“ praplečia šokio ribas – jis tampa ne tik vizualia išgyvenimų išraiška, bet ir išgyvenimo sąlyga. Šokti reiškia būti gyvam. Pasirodymo pabaigoje Abou Diabas pasisiūlo sumokėti už bilietus į karo zonas visiems, kurie nori tikros patirties. Pasiūlymas simboliškas, juo niekas nesusigundys, nes gyvenantys taikoje puikiai supranta, kad išties patirti karą reiškia jame žūti. Visa kita tėra priminimai apie tuos, kurie savo patirtimi jau niekada nepasidalins.

 

Euripides Laskaridis „Titanai“

Aklinoje tamsoje akimirksniui nušvinta šviesa. Šviesos diode tekanti srovė leidžia trumpam žvilgtelti į šiandienos titaną – rožinės spalvos būtybę su ištįsusia nosimi ir apvaliu pilvu. Elektros srovė, virstanti blyškia šviesa, ir rodo kelią fantasmagoriškame Euripides Laskaridis pasaulyje. „Titanai“ leidžiasi tyrinėti laikui nepavaldžių erdvių.   

 

Scenografija pasikliauja išraiškingo atsitiktinumo sinteze – scenoje vietą randa polistireno putplastis, šiaudai, besisukanti šviesos diodų lempa, supynės ir aibė kitų objektų. Režisierius, choreografas, atlikėjas ir scenografas Laskaridis juda tarp šių objektų, įsitraukia į santykį su jais, tačiau niekada neužtrunka. Būtent naujo santykio su aplinka kūrimas tampa originaliausiu „Titanų“ aspektu. Tarsi demonstratyviai vengdamas judesių, kurie galėtų būti atpažinti kaip šokis, Laskaridis visą dėmesį sutelkia į tarpines būsenas.

 

Kalba – viena iš šių būsenų. Efektų deformuoti žodžiai pasiekia žiūrovų ausis, tačiau jų suprasti neleidžia aukštų dažnių chaosas. Nuolatinės komunikacijos pasaulyje kalba atsiduria privilegijuotoje pozicijoje. Tačiau galbūt žmonių kalba tėra nesusipratimas, laikina klaida begalinėje kitų komunikacijos formų įvairovėje. „Titanai“ žaidžia šiomis formomis, nesiūlydami galutinių atsakymų, veikiau kurdami trumpalaikes nuorodas į erdves, nepaliestas dominuoti trokštančio žmogiškojo cogito.

 

Rodos, pačioje intensyviausioje pasirodymo vietoje pasigirsta juokas. Tiesa, juokas lydėjo visą pasirodymą, bet jis glūdėjo subtiliuose veiksmuose, gestuose ar mimikose. Niekada iki galo neišreikštas, juokas funkcionavo kaip vaizduojamos įvairovės dalis. Staiga jis tampa dominuojančia jėga, kurią sužadina šaržuoti kasdienybės vaizdai – lyginimas, grožio procedūros, barniai. Visa tai sugrąžina į realybę – tarsi saugiklis, kuris užtikrina saugų atstumą tarp mūsų ir nežinomybės. Iš belaikės ateities mitologijos sugrįžtama į estetizuotos komedijos žanrą. Pats Laskaridis teigė, jog šiuolaikinių klišių analizė yra svarbi jo kūrybinio proceso dalis. Tačiau riba tarp analizės ir nereflektuoto įsitraukimo yra itin plona.

 

„Titanai“ kuria naujas patirtis ir išradingai klaidžioja po teritorijas, plytinčias už racionaliojo proto ribų. Čia ateities mitologija, paremta įvairovės choreografija ir laiku, kai jau nebus žmogaus, atskleidžiama pasitelkus išmoningą estetiką. Tačiau rizikingas šiandienos klišių naudojimas slopina šio drąsaus projekto jėgą.

Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Satchie Noro pasirodyme „Origamis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. D. Matvejevo nuotr.
Bassamas Abou Diabas spektaklyje „Giliai po oda“. D. Matvejevo nuotr.
Bassamas Abou Diabas spektaklyje „Giliai po oda“. D. Matvejevo nuotr.
Bassamas Abou Diabas spektaklyje „Giliai po oda“. D. Matvejevo nuotr.
Bassamas Abou Diabas spektaklyje „Giliai po oda“. D. Matvejevo nuotr.
Bassamas Abou Diabas spektaklyje „Giliai po oda“. D. Matvejevo nuotr.
Bassamas Abou Diabas spektaklyje „Giliai po oda“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.