7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Naujasis Baltijos šokis ’19“

Šiuolaikinio šokio festivalio spektakliai

Nr. 18 (1297), 2019-05-03
Šokis
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. S. Ligthert nuotr.
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. S. Ligthert nuotr.

Balandžio 29 – gegužės 12 d. penkiuose Lietuvos miestuose vyksta 23-iasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Šių metų programoje – 20 spektaklių ir svečiai iš Žaliojo Kyšulio salų, Australijos, Kanados, Libano, Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Italijos, Graikijos, Vokietijos, Latvijos bei Estijos.

 

Kūrėja ne iš šio pasaulio

Iš Žaliojo Kyšulio kilusi Marlene Monteiro Freitas, šokio profesionalų vadinama kūrėja ne iš šio pasaulio, studijavo šokį P.A.R.T.S. Briuselyje ir „Escola Superior de Dança“ bei „Fundação Calouste Gulbenkian“ Lisabonoje. Žaliajame Kyšulyje ji įkūrė šokio trupę „Compass“, o 2018 m. Venecijos bienalėje pelnė šokio „Sidabrinį liūtą“. Jos kūriniai pasižymi unikalia choreografija ir judesio kalba, beveik visuose spektakliuose ji šoka ir pati. Jos spektakliu „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ gegužės 2-ąją Vilniuje prasidės „Naujasis Baltijos šokis ’19“. Kūrinys, kuriame kūnai-statulos „kenčia nuo prisiminimų“, siejasi su Ovidijaus „Metamorfozių“ Pigmaliono istorija bei Alaino Resnais ir Chriso Markero filmu „Statulos irgi miršta“ („Les statues meurent aussi“, 1953).

 

Keistos būtybės

Gegužės 3 ir 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas graikų režisieriaus ir choreografo Euripides’o Laskaridžio spektaklis „Titanai“. Atėnuose Laskaridis mokėsi vaidybos, o Bruklino koledže Niujorke – režisūros. Karjerą pradėjęs kaip atlikėjas su pasaulinio garso režisieriais Dimitriu Papaioannou ir Robertu Wilsonu, jis sukūrė savitą scenos pasaulį, kuriame gyvena keistos būtybės. Spektaklyje „Titanai“ per pajuokos ir transformacijos sampratas menininkas tiria žmogaus ištvermę susiduriant su nežinomybe. „Titanai“ aukština kiekvieną nesėkmingą bandymą – asmeninį ar bendrą – įkūnyti nepriekaištingą archetipą, nepažeistą save ir tyrąjį pasaulį.

 

Šokis ir karas

Gegužės 3 ir 4 d. festivalis kviečia į itin asmenišką šokėjo, aktoriaus ir režisieriaus Bassamo Abou Diabo spektaklį „Giliai po oda“, kalbantį apie išgyvenimus, patirtus per karą. Libane užaugęs šiuolaikinio šokio šokėjas nuo vaikystės taip pat šoka tradicinius Rytų folkloro šokius ir kelerius metus dirba su „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovams jau pažįstamu „Maqamat“ šokio teatru, kuris praėjusių metų festivalyje pagarsėjo ne tik įvairiataučiu šokiu, bet ir vakariene scenoje.

 

Išbandyti kitus ir save

Gegužės 3 d. Vilniuje ir 4 d. Kaune rodomo choreografo iš Nyderlandų Guilherme’o Miotto spektaklyje „Dar blogiau“ dalyvauja breiko, eksperimentinio hiphopo ir šiuolaikinio šokio šokėjai. Spektaklyje visi stiliai pinasi ir formuoja naują, ypatingą šokio žodyną. Trys virtuoziškos motorikos vyrai (Shane Boers, Simon Bus ir Evangelos Biskas) grumiasi su savo manijomis ir baimėmis. Įkvėpti bendruomeniškumo jausmo dinamikos, jie kuria herojiškų įvaizdžių scenas, kad išbandytų vienas kitą ir patys save. Besipriešindami ir pasiduodami jie vis ištrūksta iš vienas kitam sukurtų situacijų ir į jas patenka, o energija virsta išgrynintu fiziškumu.

 

Destrukcija ir atstatymas

Gegužės 4 d. Sabinos Scarlat spektaklyje „Uniforma“ dvi panašios moterys diriguos iš smėlio sukurto objekto destrukcijai. Laužymą ir griovimą pabrėžiančiais pakartotiniais gestais vykdoma lėta, bet užtikrinta erozija, transformuojanti kraštovaizdį ir sunaikinanti jį iki nieko. Apokaliptinį peizažą jos paverčia nauju miniatiūriniu miestu. Bet atstačiusios pasaulį neatsispiria malonumui jį vėl sunaikinti. Ši pasikartojimo beprasmybė destrukcijai suteikia tinkamą vietą gyvenimo cikle. „Uniformos“ pasaulis apgyventas būtybių, pasirenkančių būti natūralios ir reikalingos korozijos dalyviais. Jos be sąžinės graužaties atnaujina ir kuria savo tapatybę trumpalaikiame, trapiame pasaulyje, kupiname netekties.

 

Žaidimas su kūne gyvenančiomis būtybėmis

Gegužės 5 d. į Vilnių atvyksta prancūzų trupė „Nach Van Van“ su šokio spektakliu „Cellule“ („Ląstelė“). Šokėja Nach krampu (angl. krump – tam tikras šokio stilius) susidomėjo pamačiusi Davido LaChapelle’io filmą „Rize“ ir 2005-aisiais netikėtai išvydusi tokio šokio pasirodymą priešais Liono operą. Remdamasi miesto ritualais ir šiuolaikinio choreografo Heddy Maalemo spektakliu „Éloge du puissant Royaume“ Nach sako „tyrinėjanti savo vidinių šviesų ir atspalvių teritoriją (…) ir žaidžianti su savo dvilyčio kūno dviprasmiškumu, dviem būtybėmis, bendraujančiomis tame pačiame kūne“. Kaip ir visi krampo sekėjai, Nach yra ir ji pati, ir jos avataras. Ji pateikia asmeninę krampo versiją, išlaisvintą iš praeities, bet ištikimą rasinio išlaisvinimo judėjimo bendraminčiams.

 

Fizinės ribos

Gegužės 6 d. Anykščiuose, 7 d. Vilniuje šokio trupė „CocoonDance“ pristatys „Impulsą“. Parkūras čia leidžia atsiduoti judesiui ir pajusti fizinį būvį „čia ir dabar“. Trys šokėjai maksimaliai išbando savo fizines ribas pagal DJ Franco Mento muziką. Suvienyti ritmo, greičio ir šviesos efektų jų judesiai atveria hipnotizuojančią energiją, dėl kurios šokėjai ir žiūrovai išgyvena bendrą, pamažu stiprėjančią kinestetinę patirtį. Šveicarijoje gimusi spektaklio choreografė ir režisierė Rafaële Giovanola dirbo soliste Turine, po to Williamas Forsythe’as aštuoneriems metams ją pakvietė į Frankfurto baletą. 2000-aisiais ji su dramaturgu Rainaldu Endraß įkūrė šokio trupę „CocoonDance“. Su naujais pasakojimo būdais ir šiuolaikinio šokio meniniais metodais eksperimentuojanti trupė įsitvirtino kaip šokio meno institucija, žinoma ne tik meno, bet ir kultūros švietimo pasaulyje.

 

Alinantis solo

Antrą kartą festivalyje viešėsiančio kanadiečio šokėjo ir choreografo Manuelio Roque’o spektaklis „bang bang“ gegužės 8 d. pristatomas kaip asmeninis šiuolaikinis ritualas, leidžiantis kūnui išreikšti save kovingai, beviltiškai ir laisvai. Tai šių dienų žvilgsnis į savęs pranokimą. Pačią pasirodymo sampratą kvestionuojančiame pasirodyme nėra pasakojimo, tik vienišas kūnas, įnikęs į išbandymų jaudulį, kai malonumas ir kančia susimaišo ir atgyja paradoksalioje, dviprasmiškoje ir daugialypėje erdvėje.

 

Akrobatiniai pojūčiai

Tos pačios dienos vakarą „Menų spaustuvėje“ rodomas kito svečio iš Kanados Emile’io Pineault darbas „Normalūs troškimai“, kuriame kūrėjas kviečia atsiverti akrobatiniams pojūčiams. Tai pirmas patyrusio cirko menininko solinis darbas, kuriame jis kritiškai žiūri į akrobatinės praktikos kanonus. Jis stengiasi atverti naujas galimybes, suvokdamas cirką kaip tarpininką sudėtingame šiuolaikinio meno tinkle. Pineault gilinasi į klausimus, susijusius su akrobatikos jutimu, realizavimu ir perdirbimu. Akrobatika – tai instinktyvi patirtis, apčiuopiama ir žiūrovui, ir akrobatui.

 

Nuo žmogaus kūno iki kosmoso

Australo Jameso Batcheloro šokio spektaklis „Hipererdvė“ tiria mūsų naudojamus metodus didžiausioms visatos nežinomybėms pažinti. Gegužės 10 ir 11 d. rodomas spektaklis per kosmologijos prizmę žvelgia į žmogaus kūną ir pateikia visatos žemėlapį. Vidinis ir išorinis kūno kraštovaizdis čia dekonstruojamas, savikritiškai parodant vyriško kūno dominavimą visatos tyrinėjimo srityje. Antarktida susidomėjusio kūrėjo spektaklį įkvėpė 60-ies mokslininkų ekspedicija į Pietų vandenyno salas. Vieno iš lyderiaujančių jaunųjų Australijos choreografų braižas atpažįstamas dėl savo vizualinio aiškumo, architektūrinio jautrumo erdvei ir ritminio žaismingumo.

 

Šokis netradicinėje erdvėje

Gegužės 10 d. MO muziejuje italų šokėja ir choreografė Annamaria Ajmone, pristatoma  svarbiuose šiuolaikinio šokio festivaliuose ir teatruose, pakvies į asmeninę kelionę, per ribotą laiką siekiančią erdvę paversti „vieta“. Per skirtingas „vietos“ metaforas – užuovėja, sankryža, lizdas – kūnas sustiprina vidines ir išorines erdves. Spektaklis „Trigeris“ yra pasirodymų netradicinėse erdvėse projekto „Arcipelago / pratiche di abitazione temporanea“ dalis. „Trigeris“ – tai kilnojama sistema, koreguojanti save pagal vietą. Ji performuoja erdvės geometriją ir atvirkščiai – pati erdvė ją transformuoja.

 

Klasikinė muzika ir preciziškas atlikimas

Dar vienas svečias iš Graikijos Christos Papadopoulos spektakliu „Opus“ gegužės 12 d. uždarys šių metų „Naująjį Baltijos šokį“. Kūrinys paremtas klasikine muzika, kurios kompozicijos formai (opusui) būdinga griežta struktūra ir meninis sudėtingumas. Spektaklis siekia išnagrinėti šią struktūrą ir ją vizualizuoti scenoje. Pagrindinis tikslas – ištirti instrumentinės muzikos taisykles ir jų taikymą visiškai kitokioje meno formoje – šokyje. Kūnas virsta vizualia muzikos instrumento versija, o muzikinė partitūra – fizine choreografija. Spektaklio atlikėjai stengiasi atsiriboti nuo muzikinės kompozicijos jausminio poveikio ir vertinti muzikinį kūrinį kaip sudėtingą garsų seriją, sukuriančią harmoningą logiką. Tai bandymas ištirti mūsų automatinę reakciją išgirdus muziką.

 

Pagal festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ inf.

Žymos:
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. S. Ligthert nuotr.
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. S. Ligthert nuotr.
Scena iš spektaklio „Opus“. P. Skafidas nuotr.
Scena iš spektaklio „Opus“. P. Skafidas nuotr.
Scena iš spektaklio „Uniforma“. G. Ferrando nuotr.
Scena iš spektaklio „Uniforma“. G. Ferrando nuotr.
Scena iš spektaklio „Titanai“. J. Mommert nuotr
Scena iš spektaklio „Titanai“. J. Mommert nuotr