7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokio profesionalai

Baletų triptikas LNOBT

Žilvinas Dautartas
Nr. 19 (1298), 2019-05-10
Šokis
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,

Norint sau eitų ji pamažu;

Nebsulaikysi naujo kilimo,

Nors jį pasveikint tau ir baisu.

 

Išties pranašiški poeto Maironio žodžiai, aktualūs visais laikais, visoms kartoms ir visoms profesijoms. Ne išimtis ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė, sezono pabaigai parengusi baleto triptiko premjerą. Trys skirtingos choreografijos, tarsi atstovaujančios skirtingiems stiliams, statytos skirtingų choreografų, tačiau visos trys pelnytai ar nepelnytai pretenduojančios į šiuolaikinio baleto titulą. Kad ir kaip būtų, galime tik pasidžiaugti tokia ekspresyvių choreografų gausa. Ne tik pasidžiaugti, bet ir dėkoti Operos ir baleto teatro baleto meno vadovui Krzysztofui Pastorui, „išprovokavusiam“ šią gausą. Keletą metų skatindamas šokėjus bandyti jėgas projekte „Kūrybinis impulsas“, kuriame kiekvienas, norintis išbandyti jėgas kaip choreografas, galėjo tai padaryti sulaukdamas visokeriopo palaikymo, meno vadovas tarsi sukaupė didžiulį trupės kūrybinį potencialą. Visam šiam intensyvių paieškų laikotarpiui labai tinka vienos triptiko dalies pavadinimas – „Pradžioje nebuvo nieko“.

 

O dabar turime net labai daug. Pirmiausia – nemažą būrį tikrai talentingų jaunųjų choreografų. Ir jei dabar jie kuria tik koncertinius numerius sau ir kolegoms, tai nereiškia, kad ateityje nesiims ar negebės imtis ir stambesnių kūrinių. Ne vienas jų jau dabar gali ne tik imtis, bet ir įveikti keliamas užduotis. Antra, Pastoro „Kūrybinis impulsas“ peržengė baleto trupės ribas, šis „užkratas“ pasiekė ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių: mokiniams įvesta papildoma disciplina – improvizacija. Jau ir mokiniai kuria sau koncertinius numerius, choreografijos miniatiūras, plėsdami savo akiratį, skatinami mąstyti, ieškoti, klysti ir nugalėti. Trečia, „Kūrybinio impulso“ rezultatais gali džiaugtis ir žiūrovai, nes būtent jiems skiriami nauji kūriniai ir nauji pastatymai. Tuo labiau kad atlikėjų ir statytojų įvairovė gali patenkinti įvairų skonį. Juk vieniems patinka klasikinis, kitiems – šiuolaikinis, dar kitiems – modernusis baletas. Beje, šią kategoriją kiekvienas suvokiame skirtingai.

 

Taigi triptikas pradedamas Živilės Baikštytės, kaip choreografės, debiutu. Reikia pripažinti, kad debiutas buvo netgi labai sėkmingas. Sprendžiant iš žiūrovų ir profesionalų reakcijos, tokios sėkmės mažai kas tikėjosi. „Pradžioje nebuvo nieko“ maloniai nustebino statytojų (kompozitorius Antanas Jasenka, muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė, vaizdo projekcijų dailininkas Mantas Bardauskas) profesionalumas. Visi spektaklio komponentai subalansuoti, pajungti vienai idėjai, vienas kito ne tik kad neužgožia, bet ir organiškai papildo vienas kitą. Gal todėl ir rezultatas toks stulbinantis. Apie ką spektaklis? Apie viską. Apie mus, apie gamtą, apie meilę, pagundą, apie Žemę... Tokį spektaklį reikia pamatyti. Pasakoti apie jį – tas pat, kas pasakoti, kaip atrodo Mona Liza. Baikštytės choreografijoje nėra nieko nereikalingo, kas atitrauktų dėmesį, ir toks minimalizmas visiškai netrukdo susitelkti į tai, kas vyksta scenoje. Gal tokią sėkmę lemia stipriai „sukalta“ dramaturgija? Lyg ir mitologiniai personažai? Unikalūs režisūriniai sprendimai? Vien laumių traktavimas (choreografija ir kostiumai) ko vertas. Manau, kad tokį spektaklį malonu ne tik žiūrėti, bet ir šokti. Bent jau taip atrodo scenoje matant Praamžių – Marių Miliauską, Liuciną – Jeronimą Krivicką, Saulę – Kristiną Gudžiūnaitę, Aušrinę – Rūtą Lataitę, Laimą – Gretą Gylytę, laumes – Urtę Bareišytę, Viliją Montrimaitę, Darią Olefirenko ir daugelį kitų. Tikrai pačių gražiausių žodžių nusipelnė visi šio nuostabaus reginio dalyviai.

 

„Franceska Mann“ – dar viena triptiko dalis, jaudinanti pasirinkta tema: Holokaustas, žmonių pasipriešinimas prievartai, smurtui. Kūrybinė grupė – choreografė Edita Stundytė, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, vaizdo projekcijų dailininkas Imantas Boiko, pasitelkusi kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muziką, siekė atskleisti, kaip žmonės, pasipriešinę blogiui, net ir kritę nelygioje kovoje, išlieka nenugalėti. Veiksmas vyksta Varšuvoje. Miesto teatro scenoje vyksta „glamūrinis“ (sprendžiant iš kostiumų) spektaklis. Viskas labai spalvinga, gražu, daug judesių, gera nuotaika. Linksmybių variklis – balerina Franceska. Choreografė Stundytė šiam personažui ir kitiems veikėjams suteikė visas savo žinias apie klasikinio baleto judesių arsenalą. Tiesiog klasikinių pas fejerverkas. Tačiau linksmybes ir klasikinio šokio triumfą scenoje nutraukia karas. Statytojai mus nukelia į Varšuvos getą. Labai originaliai ir įtaigiai baletmeisterė per laisvą judesį parodo nacių karininko ir jo pavaldinių brutalumą, nužmogėjimą, ribotumą. Mechaninius judesius keičia plėšrūniška plastika. Tačiau tai brutaliai, viską naikinančiai jėgai pasipriešina Varšuvos geto teatro artistės. Spektaklio finalas liūdnas, bet lieka suvokimas, kad ir didžiausiam blogiui reikia priešintis. Tema išties skaudi, verta įkūnijimo scenoje. Tik gaila, kad baletmeisterė finalo sprendimui pasirinko praėjusio amžiaus 4–5-ojo dešimtmečių baleto spektaklių estetiką. Visa laimė, kad „Franceską Mann“ gelbėjo atlikėjai, jų profesionalumas. Ne tik Franceskos atlikėjos Mel Bombardo ar Karininko – Stanislavo Semianiuros, bet ir visų dalyvių. Dar kartą įrodyta, kad mūsų baleto trupė puikiai susitvarko ne tik su klasikinio šokio technika, bet ir su naujomis šokio kryptimis, stiliais.

 

„Dienos, minutės“ apibendrina triptiką. Baletmeisteris Martynas Rimeikis, puikiai užsirekomendavęs su „Procesu“, – šioje srityje ne naujokas. Jo choreografija paskutinėje triptiko dalyje tarsi užbaigia žmonių egzistavimą istoriniame kontekste. Nuo „Pradžioje nieko nebuvo“, kai viskas kūrėsi, tvirtėjo, augo, pradedant gamta ir baigiant žmonėmis, stabtelint prie žmonių kovos dėl teisės būti žmogumi „Franceskoje Mann“ iki „Dienos, minutės“. Statytojai – kompozitorė Marija Paškevičiūtė, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas, beje, dirbęs ir su kitomis triptiko dalimis, – puikiai atskleidė opiausias mūsų dienų žmogaus, mūsų amžininko problemas. Pašėlęs gyvenimo tempas, rutina bukina žmogų, daro iš jo robotą. Gal ne veltui scenografas įvairių žmonių grupelę perkelia į naktinį stadioną, apšviestą prožektorių. Tarsi naktiniai vabzdžiai jie plakasi šviesų sraute, lyg ir bandydami ištrūkti iš kažkokio užburto rato. Net ir tuos, kuriems pavyksta tai padaryti, atgal į šviesos ratą grąžina pulsuojantis muzikos ritmas, nuosekliai, monotoniškai kalantis per smegenis. Ir žmogus vėl papuola į užburtą ritmo ir šviesų ratą. Papuola? O gal jau nebegali gyventi be to skubėjimo, be to monotoniško, pilkąsias ląsteles žudančio ritmo? Dar viena priklausomybė? Baletmeisterio Rimeikio choreografija sudėtinga ir paprasta, atstumianti ir traukianti, alinanti emociškai ir fiziškai. Tie, kurie tikisi pailsėti, patogiai įsitaisę minkštame krėsle, tikrai neis į tokį spektaklį, nebent paskanauti karšto šokolado.

 

Vienaveiksmiai baletai niekada nebuvo labai populiarūs, bent jau Lietuvoje. O kaip bus šį kartą? Gal šis triptikas pralauš ledus, sušildys žiūrovų širdis ir jausmus? Juk teatras siūlo rinktis. O pasirinkti yra iš ko. Kas norės gražaus, emocingo, skoningo reginio, eis į „Pradžioje nebuvo nieko“, kas vadovaujasi šūkiu „Pirmyn į praeitį“, tas rinksis „Franceską Mann“, o tiems, kuriems nepatinka Rimeikio kūryba, siūlau iš karto eiti prie bufeto ir užsiimti eilę. Jūsų teisė rinktis.

 

Neabejoju tik dėl vieno. Kad ir ką pasirinktumėte, atlikėjai padarys viską, kad veiksmas scenoje pasiektų jūsų širdis, jausmus ir protą. Juk jie profesionalai.    

Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Franceska Mann“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Franceska Mann“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Franceska Mann“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Franceska Mann“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Franceska Mann“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Franceska Mann“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“. M. Aleksos nuotr.