Šokio dienoraščiai

Kovo 19 d.

Kovo 19 d. dviejų dalių koncertą „Didysis baleto šimtmetis“ savo baleto istorijai paskyrė Latvijos šokio menininkai; jis vyko Latvijos operos pagrindinėje salėje ir pristatė išlikusius ir atgaivintus daugumos Latvijos choreografų kūrinius. Koncertą surengė Rygos choreografijos mokykla, o režisavo pedagogė ir choreografė Regīna Kaupuža. Šis sumanymas šiek tiek priminė kur kas kuklesnėmis galimybėmis Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus parengtą koncertą „Baleto atmintis“, 2016–2017 m. parodytą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Nors solidus Latvijos baleto jubiliejus bus tik 2022 m., šiuo koncertu kaimynai pagerbė meno šaką, kurios užuomazgas patys sieja su dešimčia šokėjų, nuo 1920-ųjų dalyvavusių Latvijos operos spektakliuose, – su jais 1922-aisiais rusų baletmeisteris Nikolajus Sergejevas pastatė baletą „Tuščias atsargumas“. Pirmuoju Latvijos choreografu vadinamas Broniaus Kelbausko (1904–1975) amžininkas Osvaldas Lēmanis (1903–1965), 1934-aisiais pastatęs Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“. Koncertą ir pradėjo Lēmanio sukurtas Klasikinis bolero iš Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“.

Tarpukario – o ir pokario – Lietuvos žiūrovams buvo pažįstama Helēna Tangijeva-Birzniece, gastroliavusi tarpukario Kaune, o vėliau Vilniuje pastačiusi Romualdo Grīnblato „Rigondą“, – stilingas buvo jos „Melancholiškas valsas“ pagal Emīlio Dārziņio muziką, įdomaus choreografinio piešinio pasirodė koncerto pabaigoje šokti latvių liaudies šokiai, tarp jų ir „Rucavietis“. Gaila, kad neišliko Aleksandros Fiodorovos, kuri, dirbdama Rygoje, 1936–1937 m. vadovavo ir Valstybės teatro baletui Kaune, kūrinių.

Nuotaikingas buvo Valentino Blinovo choreografinis vaizdelis „Batai“ pagal gyvai atliekamą žydų liaudies muziką, kurį įsijautęs šoko ir vaidino baleto solistas Māris Spriņģis. Žiūrovams patiko sutirštinta bravūra spinduliuojantis to paties choreografo sukurtas estradinis šokis „Kubos melodijos“ pagal Raimondo Paulo muziką, kurį su pasimėgavimu atliko solistai Paulīna Druka ir Andris Pudānas.

Parodyti ir kitų įvairių kartų Latvijos choreografų – Jevgenijaus Čangos, Irēnos Strodės, Janīnos Pankratės, Aleksandro Lembergo, Litos Beiris, Aivaro Leimanio, Milanos Komarovos kūriniai, šiuolaikinio šokio kūrėjos Olgos Žitluchinos kompozicija „8“.

Koncertas supažindino ir su jauniausių Latvijos choreografų – Raimondo Martinovo, Antono Freimano, Elzos Leimanės – darbais. Pastarųjų dviejų sukurtų vieno veiksmo baletų „Hamletas“ (Freimanas) ir „(Ne)pasakok man pasakų“ (Leimane) afišoje ant Latvijos nacionalinės operos fasado – LNOBT šviesų dailininko Levo Kleino pavardė.

Tarptautinio solidumo koncertui suteikė svečiai – Talino choreografijos mokyklos ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai. Ypač džiugu, kad mūsiškiams buvo patikėti sudėtingos choreografijos numeriai: Dārziņio ir Paulo „Pasakyk man tą valandą“ (choreografas Juris Kaprālis) šoko Vakarė Radvilaitė ir Svajūnas Valiūnas, Tamaros Vitinos „Faruką“ – Martynas Čiučiulka (beje, kurį laiką mokęsis Rygos choreografijos mokykloje), Kaupužos „Preliudą“ – Milda Luckutė. Jaunuoliai šoko sklandžiai ir artistiškai – Lietuvos baletas tikrai turės kuo didžiuotis.

Koncertas buvo papildytas vaizdo projekcijomis iš Latvijos baleto istorijos, o vienas kitą keičiančius choreografinius epizodus lydėjo grafiniai vaizdai, kuriuose buvo kartojamas vis kitaip interpretuojamas plunksnos, sparno motyvas – akivaizdi ir visiems suprantama šokio metafora.

Kovo 22 d.

Retokai rodomas Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ nepadarė gėdos LNOBT šokėjams – stebina, kad įvairų repertuarą turinti trupė geba puikiai surepetuoti susiklausymo ir darnos reikalaujančius grupinius šokius ir suteikti jiems reikiamos nuotaikos. Spektaklyje buvo nemaža malonių epizodų, netikėtų artistinių improvizacijų, kurios visada suteikia gyvybės senoviniams klasikiniams baletams, atrodytų, nebegalintiems pasiūlyti nieko ypatingo. Todėl visada norisi kokio nors nematyto bruožo vieno ar kito personažo biografijoje, raiškesnių mizanscenų, autentiškų arba naujų, tačiau su senuoju spektaklio audiniu derančių detalių, kurios leistų seną ir, regis, atmintinai žinomą istoriją suprasti šiek tiek kitaip. Solistams Kristinai Gudžiūnaitei ir Genadijui Žukovskiui „Gulbių ežeras“ gerai žinomas ir ne kartą šoktas kūrinys, o štai pirmojo veiksmo Pas de trois debiutavę Marija Kastorina, Julija Stankevičiūtė ir Jeronimas Krivickas pradžiugino akivaizdžiu šokio malonumu, kuris visada nesunkiai pajuntamas žiūrovų salėje.

Vienas iš pirmojo veiksmo spiritus movens – Igorio Zaripovo Juokdarys, nuolat stebinantis šokio azartu, sudėtingomis sukinių trelėmis, taip pat ir gyvomis artistinėmis provokacijomis, į kurias tinkamai reagavo ir debiutantė Stankevičiūtė. Paskutinėse gulbių eilėse buvo matyti ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos tryliktokės, sugebančios gerai įsijausti į melancholišką baltųjų paveikslų nuotaiką.

Balandžio 3 d.

Kelissyk ir netiesiogiai, ir tiesiogiai su šokio menu teko susidurti trumpoje kelionėje į Italiją. Vėlyvą rytą teko netikėtai apsilankyti Luciano Pavarotti teatre Modenoje – teatrą maloniai sutiko aprodyti garso režisieriumi čia dirbantis Pierluigi Ugolotti, kuris ne tik nuvedė į puošnią teatro salę, sceną, užkulisius, bet ir pastogėje parodė įspūdingas skliautines perdangas, taip pat ložes su nuo XIX a. kiekvienai priskirta atskira patalpa atsigaivinti spektaklio metu (kai kuriomis iš jų su išlikusia autentiška sienų tapyba ir brokato apmušalais ir šiandien naudojasi kilmingos Modenos šeimos, nors daugelis yra paverstos tiesiog rekvizito ar kitų daiktų sandėliukais). Ugolotti papasakojo apie šiame teatre neretai pasirodančią pasaulinę baleto žvaigždę Svetlaną Zacharovą bei pernai čia rodytą sero Eltono Johno miuziklą „Bilis Eliotas“ pagal puikiai žinomą jau beveik prieš dvidešimt metų režisieriaus Stepheno Daldry sukurtą filmą apie berniuką iš mažo angliakasių miestelio, pasiekusį savo svajonę – tapusį šokėju. Beje, afišos prie teatro jau kvietė į netrukus, balandžio 12 d., čia vyksiantį ir Lietuvoje viešėjusios šiuolaikinio šokio trupės „Batsheva“ jaunimo grupės pasirodymą.

Balandžio 4 d.

Nuostabu, kad Mantujos kunigaikščių rūmuose esančioje galerijoje surengtos Laisvydės Šalčiūtės ir Gehardo Demetzo parodos „Coming Out“ atidaryme (tai ir buvo pagrindinis kelias dienas trukusios kelionės į Italiją tikslas; viena iš rengėjų – Lietuvoje veikianti „Countour Art Gallery“) taip pat laukė šiems dienoraščio užrašams tinkantis kūrinys: efektingoje Veidrodžių galerijoje eksponuojamas Šalčiūtės darbas, kuriame viena greta kitos spiečiasi penkios balerinos. Baletas, šokis, šokėjos – motyvai, neretai matomi dailininkės kūryboje kaip viena iš jos analizuojamų grožio, moteriškumo, seksualumo temų, pateikiamų išradingai, provokatyviai ir netipiškai. Nekantriai lauksime naujausio jos kūrinio, šiuo metu baigiamo MO muziejaus užsakymu, – jame kaip svarbus vaizdinis ir prasminis elementas taip pat bus naudojamas balerinos įvaizdis.

Balandžio 6 d.

Paskutinė kelionės stotelė – Bolonija – suteikė progą pamatyti Neapolio San Carlo teatro „Gulbių ežero“ originalią redakciją. Didingas Bolonijos „Teatro Comunale“ su tipiška XIX a. antrosios pusės reprezentacinio teatro architektūra – tinkama erdvė gana drąsiai, nors ne radikaliai klasikinius garsiausio Piotro Čaikovskio baleto elementus interpretuojančiam, keičiančiam, pildančiam spektakliui. Jį Neapolyje dar 1993 m. pastatė Kuboje gimęs, vėliau daugelyje garsių Europos teatrų dirbęs Ricardas Nuñezas (1945–2014), o šiemet atnaujino baletmeisterė Patrizia Manieri.

Žiūrovus pasitinkančioje spektaklio uždangoje – didinga Michailo Vrubelio „Gulbės caraitės“ kopija, nutapyta ant permatomo audeklo ir tampanti viso spektaklio pagrindiniu motyvu. Vladimiro Begičevo ir Vasilijaus Gelcerio libretą redagavęs choreografas kelias spektaklio uvertiūros minutes skyrė Odetos užbūrimo ir pavertimo gulbe istorijai parodyti, o paskiau, nors ir ne visai nuosekliai bei aiškiai, ryškino burtininko Rotbaro personažą, kuris spektaklyje taip pat yra ir princo auklėtojas Rasputinas (jį šoko ir vaidino Ertugrelis Gjoni). Antrame veiksme jis, pasislėpęs po kauke, į puotą atlydi Odetos antrininkę Odiliją. Spektaklio pabaigoje Rotbaras-Rasputinas kovoja ne tik su įsimylėjėlių pora (šie kažkodėl gana greitai išskuba iš scenos), bet su visu gulbių pulku, ir jų įveiktas išsiridena iš arierscenos.

Spektaklyje nėra Juokdario personažo, užtat puotos divertismentą pradeda lietuviškuose „Gulbių ežero“ pastatymuose niekad nematytas temperamentingas Rusų šokis, kurio solistė Luisa Ieluzzi dėvi kokošniką (tokiu savo heroję papuošė Vrubelis, panašus matomas archyvinėse Rusų šokį atliekančios Annos Pavlovos nuotraukose). Vaizdinių asociacijų spektaklyje ir daugiau – scenografas ir kostiumų dailininkas Philippe’as Binot pirmąjį paveikslą įrėmino stilizuotomis susipynusių medžių ažūrinėmis arkomis, o trečiojo fonas primena auksu žėrintį Gustavo Klimto „Bučinio“ fragmentą.

Didžioji dalis Nuñezo choreografijos sukurta originaliai, į ją organiškai integruotos Levo Ivanovo ir Marijaus Petipa scenos. Išradingi, sudėtingi, geros technikos reikalaujantys charakteriniai šokiai (ypač gaivališkas, įvairiausiais šuoliais kibirkščiuojantis Neapoliečių duetas – Carlo De Martino ir Giovanna Sorrentino) atskleidė San Carlo teatro baleto trupės stiprybes: Odetos ir Odilijos vaidmenį atliko Lietuvoje kelissyk matyta techniška, išraiškinga gruzinų balerina Maia Makhateli – Nyderlandų baleto trupės primabalerina, o Zygfrydą aistringai ir elegantiškai šoko San Carlo teatro baleto mokyklos 2011 m. absolventas Alessandro Staiano.

Nors Bolonijoje baleto trupės nėra, gegužės mėnesį čia „Triptiką“ (Beno Stevensono „Tris preliudus“, Hanso van Maneno „5 Tango“ ir Rolando Petit „Arlietę“) parodys trupė „Ballet Nice Méditerranée“, rugsėjį spektaklį „Instrument Jam“ atveš Katanijos šiuolaikinio šokio teatras „Compagnia Zappalà Danza“, kuriam vadovauja choreografas Robertas Zappalà, o spalį programą „Meilė“ kartu su Rusijos Didžiojo teatro solistais pristatys Svetlana Zacharova: tai „Frančeska da Rimini“ (choreografas Jurijus Posochovas), „Rain Before It Falls“ (choreografas Patrickas de Bana) ir „Strokes Through the Tail“ (choreografė Marguerite Donlon). Gana patogus tiesioginis skrydis Kaunas–Bolonija–Kaunas leidžia šiuos spektaklius pamatyti ir Lietuvos baletomanams.