Autorius: Tautvydas Urbelis

Tautvydas Urbelis

„Nuepiko“ šokio spektaklis „Perdegimas“

Šiandien žmogus sugeba išlaikyti dėmesį 8 sekundes (2000-aisiais – 12 s), jūros lygis nuo 1930-ųjų iki 2017-ųjų pakilo 7,5 cm, 2015-aisiais 7,8 procento vaikų Amerikoje turėjo aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, 2018-aisiais žmogus online praleidžia 6,8 valandos per dieną.

Kai kurie iš šių faktų tikri, kiti išsigalvoti, treti gali būti įrašyti kažkur tarp šių sunkiai apčiuopiamų priešpriešų. Vieniems jie kelia siaubą, kitiems – mazochistinį pasitenkinimą pajutus artėjančios apokalipsės dvelksmą, o treti dėl negrįžtamai sunykusio gebėjimo koncentruoti dėmesį tik perbėgo akimis raides, kurios taip ir nesusijungė į vientisą tekstą. Kad ir kaip būtų, esame nuolatinėje informacijos tėkmėje ir vis dažniau kyla noras pasiduoti ir plūduriuoti šioje visa apimančioje būsenoje. Šokio trupės „Nuepiko“ trijulė – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – savo naujausiame darbe „Perdegimas“ siūlo choreografinę šio amžiaus iššūkių interpretaciją, per pasirodymą tampančią nerimo amžiaus simptomu.

Tautvydas Urbelis

Beno J. Riepe’s spektaklis šokio festivalyje „Aura 29“

Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, – kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų.

Tautvydas Urbelis

Beno J. Riepe’s spektaklis šokio festivalyje „Aura 29“

Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, – kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų. Tačiau, laimė, į tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ spektaklį „Be pavadinimo: Persona“ spalio 5 d. surinkusiems žiūrovams neteko stebėti teatro herojų kančių, vietoj to Beno J. Riepe’s trupė pasiūlė svaiginančią kelionę tarp nejaukaus normalumo ir gundančios beprotybės.

Tautvydas Urbelis

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (III)

Scenoje tįsančius kūnus akimirkai paslepia tamsa. Įsižiebus šviesai, jie jau išsidėstę kitose vietose. Netrukus tylus tamsaus techno motyvas išjudina „CocoonDance“ šokėjus Alvaro Estebaną, Wernerį Niggą ir Andrásas Déri.

Tautvydas Urbelis

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (II)

Vos įžengę į sceną Shane’as Boersas, Simonas Busas ir Evangelos Biskas savo kūnais ima kurti choreografinį raštą. Lengvai, ironiškai, tačiau su juntamu nerimu „Dar blogiau“ pasiūlo savitą vizualią kalbą.

Guilherme’o Miotto choreografija pasižymi ekspresyvia judesio kaita. Šokėjai be perstojo formuoja ir ardo laikinas kūnų kompozicijas. Laikinumo būsena tampa pasirodymo norma, o šokėjų judesiai susilieja į raibuliuojantį raštą.

Tautvydas Urbelis

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (I)

Katedros aikštėje stovinčio krovininio konteinerio sienos prasiskiria ir keturkampis objektas transformuojasi į daugiakampę pasirodymo erdvę. Kartu su kintančia plieno struktūra į orą pakyla Satchie Noro, kuri kartu su konstruotuoju Silvainu Ohlu pasiūlo atidžiau žvilgtelti į žmogaus ir mašinos santykį pasirodyme „Origamis“.

Tautvydas Urbelis

Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.

Tautvydas Urbelis

Keturi spektakliai Kaune

Ryškiai apšviestoje scenoje Blake’as Seidelas ir Ema Senkuvienė akimirksniu įsitraukia į ekspresyvius judesio mainus. Kintantis ritmas žymi emocinius pokyčius, nestabilumo būsenas ir tvyrančią įtampą. Išsiskyrimai, sugrįžimai ir akcentuotos veido išraiškos nurodo, kad stebime konflikto persmelktą eskizą. Tačiau po kelių ritmo pokyčių kyla klausimas – ką kūnai scenoje nori pasakyti?