Šokis
Pernai į trečią dešimtį įkopęs Vyčio Jankausko šokio teatras savo kūrybinę veiklą įprasmino atgaivindamas vieną iš geriausiai žinomų savo darbų – „Liepsnos virš šaltojo kalno“, o šiemet pristatė ir naują, jau keturioliktą darbą, kuriame ryškėja choreografo kūrybos atsinaujinimo kryptys.
Balandžio 17 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko spektaklio „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“ premjera. Čia šokio formos paieškos akivaizdžiai derinamos su performanso principais ir Vyčio Jankausko šokio teatro erdvėje, kurioje iki šiol dažniausiai buvo galima sutikti Lietuvos šokio kultūros pirmeivius, pristatoma jaunosios kartos atlikėja Viltė Švarplytė, kurios pavardė Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste mažai žinoma.
Kaip judesio tyrėja pristatoma jauna menininkė į savo eksperimentą įtraukė ir, pasak šviesaus atminimo Vitos Mozūraitės, paskutinį Lietuvos šiuolaikinio šokio romantiką. Ankstesniuose darbuose daug dėmesio skyręs abstrakčiai judesio raiškai ir jausminėms, estetinėms judesio asociacijoms, šiame darbe Jankauskas šokį uždaro analitinėje iš anksto pasirinktų sąlygų ir reikšmių erdvėje.
Švarplytė šokio ir judesio mokėsi Škotijoje ir Austrijoje, bet savo, kaip atlikėjos, vardą Lietuvoje jai dar teks įrodinėti. Ji geba pasinerti į atliekamo kūrinio erdvę, tačiau šiame spektaklyje labiau ryškėja ne kaip šokio, o kaip judesio menininkė (judesio tyrimai deklaruojami ir trumpame jos veiklos pristatyme).
Judesys ir šokis – šių raiškos formų skirtumus apčiuopti, išgryninti, atskirti, suvokti norisi vis dažniau ir labiau stebint šokio spektakliais įvardijamos produkcijos įvairovę. Jankauskui artima meditatyvi, kontempliatyvi judesio raiška, todėl bendras skirtingų kartų ir skirtingos patirties kūrėjų darbas nestebina. Atsargūs, lėti koncentruoti Švarplytės judesiai oro burbule atitinka tą vaizdinį, kokį apie save yra sukūręs choreografas Jankauskas, tačiau kartais judesys čia atrodo savaiminis ir pritrūksta sunkiai nusakomo choreografijos kūrėjo ir atlikėjo dialogo, kad abstraktus erdvinis veiksmas virstų konkrečia menine prasme.
Vis dėlto išsilaisvinus iš burbulo Švarplytei pavyksta surasti ir unikalų, asmenišką santykį su choreografiniu spektaklio audiniu, nors tas santykis gali būti išreiškiamas vos pastebimu judesio impulsu, lengvai nuvilnijančiu per pakeltą ant žemės tįsančio kūno ranką.
Iš juostinio magnetofono, kurį veikiausiai daugelis spektaklio žiūrovų matė tik technikos muziejuose, skamba kompozitorių Gonerio ir Arvo Pärto muzika, taip pat atskleidžianti anotacijoje minimą proto ir vaizduotės įtampą, kuriai sukibirkščiavus įsižiebia kūrybinė energija.
Kūrėjai dėmesį sutelkia į proto ir vaizduotės, „neveiklaus veikimo“ fenomenus. Neveiklumas šiame seanse sąlyginis, nes Švarplytė nuolat veikia – tiek burbule, tiek iš jo ištrūkus akivaizdžios ir intelektualinės, ir jausminės jos pastangos, tad žiūrovams taip pat tenka regimų judesio konstruktų asociacijomis užbaigti šį kūrinį, atsakant ir į menininkų keliamus klausimus, išdėstytus performatyvaus spektaklio programėlėje.
Atsakyti į klausimą, ką šiandienos žmogui reiškia neveiklumas, pauzė, tuštuma, galima labai įvairiai – net ir nesinaudojant keturiasdešimt penkias minutes trunkančiu sceniniu veiksmu. Skirtingus atsakymus lemia skirtinga patirtis, skirtingas nusiteikimas regimo kūrinio atžvilgiu, noras (arba nenoras) dalyvauti Jankausko ir Švarplytės siūlomame tyrime. Negali nepritarti jų kritiškam požiūriui į „veiksmo tikrovę“, kurioje laikas verčiamas pinigais, o intelektualinių ir kūrybinių pastangų kursas apgailėtinai mažas.
Išsivadavusi iš oro burbulo, atlikusi savo performansą, Švarplytė į ritinius suvynioja baltą linoleumą, lyg sunaikindama savo veiklos pėdsakus, parodydama šio kūrybinio veiksmo sąlygiškumą, nenaudingumą, tačiau toks finalas neatrodo nuoseklus įsiskaičius į spektaklio pavadinime įvardintą teiginį. Galbūt nenuoseklumas – ir pačių kūrėjų siekiamybė, kūrybinio proceso aplinkkelis, nulemtas žinojimą koreguojančių nuojautų, rizikos, galų gale ir tos pauzės, apie kurią skaitome spektaklio anotacijoje.
Gal tai ir paties choreografo požiūrį į kūrybą apibendrinantis prisipažinimas ar pasiteisinimas, paaiškinantis neskubrų jo meninės veiklos ritmą, įsisąmonintą teisę prabilti tik tada, kai tuštumoje įsižiebia patį menininką įtikinanti kibirkštis.
„Ekspansijos“ kūrėjų mintys, tinkančios forumo apie kūrybiškumą ir šiuolaikines jo formas diskusijai, plastiniu lygmeniu aiškiai neišartikuliuotos. Nors protu galima visiškai pritarti tam, ką skaitai, vis dėlto kontaktas su „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje matomu reginiu nėra tolygiai intensyvus visą spektaklio laiką, galbūt todėl, kad tradiciškai tikiesi pajausti, kas iš tikrųjų rūpi kūrėjams, kaip asociaciją ar meninį signalą. „Menas yra ne tai, ką žmogus žino, o tai, ką jis jaučia. Visa kita yra mokslas“, – dar 1879-aisiais rašė Butrimonyse gimęs pasaulinio garso dailės istorikas Bernardas Berensonas. Žodžiai, visų pirma skirti dailės kūriniams, tinka visai meninei veiklai, ypač šiais planuojamos ir projektuojamos, balais vertinamos kūrybos laikais.
Nors menininkai laiko veiksmo ir tėkmės nedramatizuoja, performatyviame spektaklyje vis dėlto aiškiai juntami bemiegio laiko begalybės ir konkrečios laiko atkarpos baigtinumo motyvai. Palaipsniui bliūkštantis burbulas, kuriame lyg akvariume plūduriuoja atlikėja, vis dar prisimenamas pasibaigusios ir tuščiai besisukančios magnetofono juostos garsas primena: Et in Arcadia ego.
