Šokis
Žilvinas Dautartas
Lietuviški amerikietiškos svajonės ypatumai
Vytautas Kudžma
Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.
Helmutas Šabasevičius
Baletas tarp keturių sienų
Baleto artistai atsako į klausimus (I dalis)
Vieniems kalendoriuje pažymėti baleto spektakliai „Stebuklingas mandarinas“ (03 25) ir „Romeo ir Džuljeta“ (03 28) liks tik tušti įrašai, neįgyvendinti planai, nepatirti įspūdžiai, kitiems tai bus nesušokti vaidmenys, neišsipildę lūkesčiai, neišgyventas scenos jaudulys, nepatirtas gaivinantis kūrybos džiaugsmas. Kaip ir daugelis kitų scenos meno kūrinių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurio kultūros ritmą pakeitė koronavirusas. Meninis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, karantinas daugelį privertė stabtelėti, suteikė laiko apmąstymams, naujų kūrybos ir jos sklaidos formų paieškoms. Baleto menininkai – ne išimtis, tik jų kasdienis gyvenimas skiriasi nuo kitų teatro kūrėjų: jie yra ne tik artistai, bet ir muzikantai, privalantys kasdien skirti tinkamą dėmesį savo pagrindinio instrumento – kūno – kūrybinei parengčiai.
Žilvinas Dautartas
Ne visos pelenės tampa princesėmis
Ada Tumalevičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė ir Natalija Makarova
Prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ (1981, nr. 2) rašiau apie mūsų baleto „antrąjį ešeloną“, arba atsarginių suolelį, jei kalbėtume krepšinio terminais. Tame straipsnyje bandžiau atkreipti dėmesį į tas baleto solistes, kurioms vieną vakarą tekdavo šokti kordebalete, kitą – atlikti pagrindinį vaidmenį. Tie pagrindiniai vaidmenys „antrajam ešelonui“ atitekdavo jau po premjerinių spektaklių, kai recenzijos jau būdavo parašytos ir išspausdintos. Tad „antrasis ešelonas“ likdavo ne tik be dėmesio, bet ir be įvertinimo. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Kaip ir kitų, eilinių scenos meno sričių atstovų, apie kuriuos mažai kas rašė, bet be kurių neįmanoma buvo net įsivaizduoti didelio ar mažo teatro. Tiesa, kartais kritika paminėdavo ir „antrojo ešelono“ atstoves.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Vasaris
Baigiantis 2019 metams Kaune įvykusi šokio trupės „Nuepiko“ premjera – spektaklis „Perdegimas“ – viltingai tęsia naujuosius Lietuvos šokio kultūros metus, šį vakarą Vilniuje, „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Tai vienas tų kūrinių, kuriuose iš tikrųjų svarbiausia yra kūnas ir judesys.
Greta Vilnelė
Distopija, destrukcija, siurrealizmas
Šokio teatro „Aura“ spektaklis „Bekūniai“
Šis pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą – visuomenės teisingumo stokojusiųjų, homoseksualų, vargšais nesirūpinusių beširdžių ir doroviškai supuvusiųjų miestą. Jo žmones nubaudė du Dievo pasiųsti angelai, kurie sudegino nusidėjėlių buveinę, liepsnose pradangindami jų ištvirkusias nuodėmes. Mokslininkų teigimu, Dievo bausmė buvo meteoritas, sprogęs virš Tall el-Hammam vietovės dabartinės Jordanijos teritorijoje.
Žilvinas Dautartas
Pagiriamieji žodžiai iš širdies į širdį
Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis: baleto artistas Voldemaras Chlebinskas“
Nedažnai klasikinio baleto bendruomenę džiugina nauji leidiniai apie jos narius. Vienas tokių – Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“, skirta unikaliam šokėjui, M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniui Voldemarui Chlebinskui.
Rosana Lukauskaitė
Atominis reivas
Šeiko šokio teatro spektaklis „Ordredesordreordredesordre“
Briuselyje gyvenančios Y kartos šiuolaikinio šokio choreografės Vilmos Pitrinaitės spektaklio „Ordredesordreordredesordre“ choreografijos šerdis sudaryta iš mokslinių tyrimų, (ne)tvarkos bei gyvai atliekamos grupės „Joy Division“ muzikos. Kūrinį sausio 24 d. „Kultūros fabrike“ išvydo uostamiesčio žiūrovai, o sausio 29 d. „Menų spaustuvėje“ – vilniečiai. Jau spektaklio pavadinime susipina tvarkos (pranc. ordre) ir sutrikimo (pranc. désordre) vektoriai.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Sausis
Daugelio pasaulio šalių baleto trupėms gruodis ir sausis susiję su Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ spektaklių maratonu. Šis kalėdinis spektaklis vyravo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro afišose. Paskutinį šio sezono „Spragtuką“ buvo įdomu pamatyti pirmiausia dėl praėjusių metų debiutantų – Julijos Stankevičiūtės ir Jeronimo Krivicko, kurie toliau tvirtino, šlifavo, artistinėmis priemonėmis argumentavo savo personažus, tobulino techninės ir kūrybinės partnerystės jausmą.
Žilvinas Dautartas
Iš šono gyvenimą stebintys herojai
Apie baleto artistą Vaclovą Sasnauską
Noriu sugrįžti į praeitį ir prisiminti tada dar Akademinio operos ir baleto teatro baleto artistą Vaclovą Sasnauską, ne tik teikusį gražių vilčių, bet ir kėlusį nemažą pavojų savo šiek tiek vyresniems kolegoms, besivaržantiems dėl geresnės vietos po sofitais. Ir nieko stebėtina, juk Vaclovas, Vidurinės meno mokyklos Baleto skyriaus III laidos absolventas, pasižymintis išskirtiniais fiziniais duomenimis, racionaliu mąstymu ir darbštumu, tikrai pretendavo, laikui bėgant, į geriausio solisto statusą.
Rosana Lukauskaitė
Stygų teorija
Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“
Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda kartu su violončelininku Mindaugu Bačkumi bei choreografe Agnija Šeiko sukūrė šokio ir muzikos spektaklį „Oneiro“, jo premjera įvyko gruodžio 7 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“. VšĮ „Violončelių muzika“ ir Šeiko šokio teatro bendro projekto pavadinimo kilmė – ne tik graikų kalbos žodis, reiškiantis sapno būseną, bet ir kitaip sudėlioti japoniško žodžio, nusakančio garso spalvą, dėmenys (ne-iro). Taip pat galima iššifruoti ir anglišką žodį one, leidžiantį kalbėti apie globalaus pasaulio vienatvę.
