7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Distopija, destrukcija, siurrealizmas

Šokio teatro „Aura“ spektaklis „Bekūniai“

Greta Vilnelė
Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Šokis
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.

Šis pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą – visuomenės teisingumo stokojusiųjų, homoseksualų, vargšais nesirūpinusių beširdžių ir doroviškai supuvusiųjų miestą. Jo žmones nubaudė du Dievo pasiųsti angelai, kurie sudegino nusidėjėlių buveinę, liepsnose pradangindami jų ištvirkusias nuodėmes. Mokslininkų teigimu, Dievo bausmė buvo meteoritas, sprogęs virš Tall el-Hammam vietovės dabartinės Jordanijos teritorijoje. Niekas nežino, kas iš tiesų ten nutiko, kas buvo tie žmonės ir ar tai būta atsitiktinės gamtos išdaigos, ar negailestingos Dievo rykštės prisilietimo. Apytiksliai po 3672 metų kitame, anot Ričardo Gavelio, nuodėmėmis lyg iš kibiro aplietame Vilniaus mieste gimė Artūras Areima. Šis režisierius, bendradarbiaudamas su Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautinės trupės šokėjais (Arno Verbruggen, Hayleigh Smillie, Hueng Won Lee, Julija Mintautė, Lin van Kaam, Marine Fernandez, Matthew Livingston ir Natsuho Matsumoto) nusprendė atgaivinti knygų lentynose dulkančią Biblijos istoriją ir vasario 14 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje parodyti savaip interpretuotą siurrealistinį pasakojimo apie Sodomą ir Gomorą variantą – šokio spektaklį „Bekūniai“.

 

Šis šokio teatras dar niekada nebuvo dirbęs su dramos teatro režisieriumi, ir atvirkščiai, bet galbūt mintis kurti bendrus spektaklius po šios premjeros atrodys patrauklesnė. Juk aktoriai dažnai ne tokie plastiški, negeba taip meistriškai kontroliuoti savo kūnų kaip šokėjai, o šokio spektakliuose dažnai pasitaiko pagrindinės idėjos plėtotės spragų. Dėl sklandaus režisūrinių idėjų derėjimo su šokėjų įsijautimu į veiksmą spektaklis „Bekūniai“ sužavi emocingomis, prasmingomis ir jautriomis scenomis. Daugelis jų neša distopinę žinią, ją pabrėžia ir groteskiška scenografija, o kartkartėmis pasitaiko ir elegancijos bei tyrumo persmelktų epizodų. Kerinčioje skaisčios meilės scenoje du šokėjai, apsigaubę drovumo šydais, nedrąsiai, pamažu artėja vienas prie kito, kojų pirštais smalsiai tyrinėdami kūno linkius bei brėždami paralelę su bibline Adomo ir Ievos istorija. Įdomiausias čia tampa kintantis šokėjų santykis – nuo smalsumu atsiduodančios baimės iki artimesnio ryšio kūrimo. Jų troškimas pažinti vienas kitą, saldi pagunda ne tik matyti, bet ir liesti bei jausti prikausto publikos dėmesį.

 

Paslaptingumo ir estetiškumo spektakliui prideda įspūdinga scenografija ir neįvardyta, vualiu apsigaubusi veikėja, primenanti šmėklą, kuri, rodos, režisuoja visa sceninį vyksmą. Dešinėje scenos pusėje kabantis didžiulis langas primena bažnyčios vitražą, todėl sufleruoja spektaklio temų ryšį su religija. O mistiškoji žmogysta – solistė Skaidra Jančaitė, savo skambiu balsu virpinanti ne tik salės sienas, bet ir spektaklio siužeto stygas, – modeliuoja veiksmą nuo pradžių: pirmoje scenoje ji pjausto galvijo širdį ir į plastikinius maišelius įspraustus jos gabaliukus deda burnon puolusiems angelams-šokėjams, pasėdama juose blogio sėklą ir prikeldama antram gyvenimui.

 

Spektaklio galimų interpretacijų spektras pranoksta pats save dėl siurrealistinio stiliaus teikiamos privilegijos jas praplėsti iki begalybės. Skirtingų temų ir jas atitinkančių asociacijų gausa atvėrė sceną kaip palankią terpę chaosui sklisti. Tačiau viskam pavirtus į nieką, o niekui į viską – taip ir neišsigrynino svarbiausia spektaklio mintis. Ji arba paskendo judesio ir vokalistės žodžių kratinyje, arba buvo per daug giliai pasislėpusi spektaklio kūrėjų minčių užkaboriuose.

 

Ar bekūniai – tai būtybės, turinčios tik sielą, ar neegzistuojantys vaiduokliai? Sudėtinga užčiuopti ir nuspėti būtent tokį spektaklio pavadinimą, nes galimos kelios jo reikšmės. Spektaklyje „Bekūniai“ daug dėmesio skiriama žmogaus vidinei kelionei nagrinėti ir jausmams atskleisti, todėl fizinis kūnas pagal svarbą lieka antroje vietoje po sielos. Kita versija: kadangi spektaklio pradžioje šokėjai prikeliami antram gyvenimui, jų kūnai lieka tokie patys, pasikeičia tik sielos, todėl kūnas, dar nesusigyvenęs su nauja siela, galutinai praranda bet kokią reikšmę.

Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Bekūniai“. L. Vansevičienės nuotr.