7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokio dienoraščiai

Vasaris

Helmutas Šabasevičius
Nr. 10 (1331), 2020-03-13
Šokis
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.

Vasario 4 d.

„Perdegimas“

 

Baigiantis 2019 metams Kaune įvykusi šokio trupės „Nuepiko“ premjera – spektaklis „Perdegimas“ – viltingai tęsia naujuosius Lietuvos šokio kultūros metus, šį vakarą Vilniuje, „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Tai vienas tų kūrinių, kuriuose iš tikrųjų svarbiausia yra kūnas ir judesys. Spektaklis, gimęs remiantis įvairiais intelektiniais impulsais, sukuria emocinį atlikėjų ir žiūrovų ryšį, sulydytą iš intensyvios energinės materijos. Spektaklio autoriai ir atlikėjai – Andrius Stakelė, Marius Paplauskas ir Marius Pinigis – dalinasi menamomis perdegimo būsenomis, tačiau pats jų kūrinys nuo pradžios iki pabaigos pulsuoja ritmingai, jo plastinė forma, tolygiai paskirstyta stačiakampėje arenoje, sukuria erdvinį pasakojimą, kuriame beveik nėra duobių, nes patys atlikėjai yra gerai apgalvoję spektaklio koncepciją. Racionalioje „Perdegimo“ struktūroje įtaigiai suveikia judesių konstrukcijos, formuojamos atiduodant visas fizines jėgas, kūną paverčiant nepaprastai paslankiu, jokių ribų nepripažįstančiu instrumentu. Spektaklio garso takelyje kartu su triukšmais pasigirstantys žodžiai – lyg lietuviški, lyg angliški – intriguoja, tačiau, kaip dažnai būna šiuolaikinio šokio spektakliuose, nesukuria papildomos, reikalingos prasmės, nors gali būti suvokiami kaip perdegimu grasinančio triukšmingo šiuolaikinio pasaulio skeveldros.

 

Vasario 8 d.

„Vasarvidžio sapnas“

 

Naujas Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio specializacijos moksleivių spektaklis į šokio erdvių žemėlapį įrašė dar vieną vietą – mokyklos bendrabučio salę; pasieniais susėdę žiūrovai kartu su choreografėmis Lina Puodžiukaite-Lanauskiene ir Sigita Juraškaite paniro į Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapno“ atmosferą. Šokio pasaulyje šis kūrinys statomas gana dažnai – vienu sėkmingiausių Johno Neumeierio kūrinių vadinamas spektaklis Hamburgo operos ir baleto teatre sukurtas dar 1977 m., 1998-aisiais Vilniuje šį baletą pastatė Krzysztofas Pastoras. Jame daugiau mažiau nuosekliai buvo brėžiamos siužetinės komedijos linijos. Čiurlioniukų spektaklyje pasakojimo nėra – čia svarbiausias tikrovės ir fantazijos santykis, perteikiamas vaizdinėmis (visų pirma Indrės Pačėsaitės kostiumų) asociacijomis. Choreografių gvildenami tapatybės, asmenybės tikrumo klausimai būtų nelengvai įkandami net profesionaliems artistams, tad spektaklis atsakymų į juos ir nepateikia, užpildo erdvę bei laiką plastinėmis improvizacijomis, labai apibendrintai kuriančiomis realybės ir sapno transformacijų nuotaiką. Galbūt spektakliui praverstų ryškesni dramaturginiai akcentai, nes kartais pristabdytas veiksmas drauge su pritemdytomis šviesomis veikia panašiai kaip Shakespeare’o aprašytas Titanijos nimfų choras.

 

Vasario 9 d.

„Mergaitė su degtukais“

 

Vienas garsiausių pasaulio pasakininkų Hansas Christianas Andersenas pats svajojo būti šokėju, tačiau baleto istorijoje labiau žinomi jo kūriniai, tapę šokio spektakliais: George’o Balanchine’o „Drąsus cino kareivis“, Bronislavos Nižinskos „Ledo mergelė“, Johno Neumeierio „Undinėlė“, Vilniuje nuo 2014 m. kurį laiką rodytas britų choreografo Michaelo Corderio baletas „Sniego karalienė“, Kaune iki šiol rodomas Aleksandro Jankausko sukurtas to paties pavadinimo kūrinys. Viena liūdniausių Anderseno istorijų „Mergaitė su degtukais“ taip pat pasakojama šokio scenoje: 2013-aisiais spektaklį sukūrė Didžiojoje Britanijoje dirbantis portugalų choreografas Arthuras Pita, 2018-aisiais – Klaipėdos šokio teatras „Judesio erdvė“ (choreografės Laura Geraščenko ir Elinga Serapinaitė). Baigiantis 2019 metams dar vieną šios pasakos versiją parodė Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademija, spektaklį pakartojusi ir besniegio, rekordiškai šilto vasario antrąjį sekmadienį. Programėlėje pateiktas sutrumpintas Anderseno pasakos tekstas tampa raktu abstrahuotiems vaizdiniams atsiskleisti. Spektaklio choreografė, režisierė ir kostiumų dailininkė Laura Radzevičiūtė išryškino pačią bendriausią pasakos temą – Mergaitės ir Angelo motyvą, nors vaizdo projekcijose iškyla ir miesto gatvė, ir Kalėdų eglutė. Giedras spektaklio finalas, į kurį kelią nutiesia baltomis rankovėmis-sparnais plazdančios mergaitės („Bajaderės“ Šešėlių paveikslo asociacija) sukuria šviesaus pasaulio, kuriame nėra nei šalčio, nei bado, nei vargo, įspūdį.

 

Vasario 16 d.

„Žizel“

 

Šis įrašas atsirado atsitiktinai atkreipus dėmesį į nuolat besikeičiantį informacijos srautą socialiniuose tinkluose – Ukrainos Taraso Ševčenkos nacionaliniame operos ir baleto teatre Kijeve Lietuvai minint Lietuvos nepriklausomybės dieną buvo proga pasidžiaugti ir Lietuvos baleto meno pasiekimais. Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ kartu su ukrainiete baleto soliste Olesia Šaitanova, jau keletą metų dirbančia Lietuvoje, pirmą kartą šoko Jonas Laucius – jaunas baleto solistas, vis dažniau atkreipiantis dėmesį ir nuolat tobulėjančia šokio technika, ir vis brandesniais artistiniais darbais. Pasirengti spektakliui šokėjams padėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repetitoriai Anastasija Čumakova ir Maximas Clefosas. Debiutas tuo labiau įdomus, kad „Žizel“ – artimiausia LNOBT premjera, numatyta gegužės pabaigoje; daugel kartų Lietuvoje matytą romantinį šedevrą šį kartą statys ispanų choreografė Lola de Avila. 

 

Vasario 29 d.

„Žiemos pasaka“

 

Dar vienas Shakespeare’as vasario šokio scenoje – šį kartą „Žiemos pasaka“ Maskvoje, Didžiajame teatre, kurio durys prasivėrė su režisieriaus Rimo Tumino pagalba. Šiame teatre teko lankytis dar 1986-aisiais, nusekus paskui Lietuvos operos ir baleto teatrą, ir stebėti labai šiltai maskviečių sutiktus mūsų baletus „Kopelija“, „Miegančioji gražuolė“, „Silfidė“ bei „Amžinai gyvi“. Per daugiau nei tris dešimtmečius Rusijos sostinė labai pasikeitė, nors atmintyje dar išlikę pavadinimai metro stotelių, esančių prie studijų Lietuvos dailės institute laikais aktualiausių taškų – Tretjakovo galerijos, Maniežo, Centrinių dailininkų namų, Aleksandro Puškino dailės muziejaus. Šiame muziejuje saugoma įdomi ir turtinga XIX a. pabaigos prancūzų dailės kolekcija, kurios puošmena – Edgaro Degas „Mėlynosios šokėjos“ – jau įsitvirtino ant įvairiausių muziejuje parduodamų suvenyrų. 2006 m. atidarius naują galeriją, skirtą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailei, iš saugyklų iškelta kur kas daugiau kūrinių, tarp jų ir anksčiau nematyta Pierre-Gérard Carrier-Belleuse’o (1851–1932) „Šokėja“.

 

Vienas kelionės į Maskvą tikslų – Dailės teatre vasario 28 d. įvykusi Oskaro Koršunovo režisuotos Antono Čechovo „Žuvėdros“ premjera, nustebinusi įdomia interpretacija ir netikėta pabaiga. Netoli šio teatro – ir Didžiosios Dmitrovkos gatvėje esantis Majos Pliseckajos skveras su dar 2013-aisiais brazilų gatvės menininko Eduardo Kobros ant sienos nutapytu gigantišku balerinos Mirštančios gulbės atvaizdu. Pernai rugsėjį čia atidengtas paminklas balerinai – Viktoro Mitrošino skulptūra, vaizduojanti garsiąją Lietuvos pilietę, atliekančią Karmen vaidmenį.

 

„Žiemos pasaka“ – vienas mįslingiausių Shakespeare’o kūrinių, jį Valstybės teatre Kaune 1925 m. buvo pastatęs Borisas Dauguvietis. Baletą pagal šį veikalą 2014-aisiais parašė kompozitorius Joby Talbotas (g. 1971; beje, jo muzika skambėjo ir „Mergaitėje su degtukais“), kūrinį užsakė Karališkasis baletas ir Kanados nacionalinis baletas, o pastatė anglų choreografas Christopheris Wheeldonas (g. 1973). Apie šį spektaklį pirmą kartą teko išgirsti iš Jurgitos Droninos – vienas pirmųjų jos vaidmenų prisijungus prie Kanados nacionalinio baleto buvo Hermionė. 2019 m. balandį „Žiemos pasakos“ premjera įvyko Didžiajame teatre – tai efektingas trijų veiksmų beveik tris valandas trunkantis spektaklis, smulkmeniškai sekantis sudėtingo Shakespeare’o pasakojimo vingiais.

 

Dekoracijas ir kostiumus sukūrė Bobas Crowley. Scenovaizdis – lakoniškas, monumentalus, jame kartkartėmis šmėkšteli asketiški Casparo Davido Friedricho peizažų fragmentai (nuostabų šio vokiečių metafizinio peizažo meistro kūrinį turi Aleksandro Puškino muziejus). Audros vaizdinius kurti padeda efektingos šilko uždangos, ant kurių dar projektuojami jūra plaukiančio laivo vaizdai. Vizualinis sąlygiškumas – greta natūralizmo: pavydo graužiamo Sicilijos karaliaus Leonto fantazijas iliustruoja keturios ant ratukų stumdomos skulptūrinės grupės, mirti pasmerktą Hermionės dukrą Perditą pirmo veiksmo pabaigoje įkūnija lėlė mataruojančiomis rankytėmis ir kojytėmis, pagrindinis antro veiksmo motyvas – didžiulis įsimylėjėlių kaspinais apraišiotas medis, o spektaklio pabaigoje pasirodo mirusio karalaičio Mamilijaus ir Hermionės skulptūra, kurios dalis, vaizduojanti Hermionę, atgyja ir suteikia spektakliui sąlyginę laimingą pabaigą.

 

Stiprią Didžiojo teatro baleto trupę ir solistus (tarp jų ir kai kuriuos šokusius šios dienos spektaklyje) geriau pažinti leidžia kino teatrų siūlomos tiesioginės spektaklių transliacijos. Neoklasikinė Wheeldono choreografija artistams suteikia progų kurti emociniu požiūriu turtingus, spektaklio metu besivystančius vaidmenis, iš kurių įsimintiniausias – Igorio Cvirko Karalius Leontas, įtaigiai atskleidžiantis meilės, pavydo, atgailos transformacijas. Hermionės vaidmenį atliko Kristina Kretova, taip pat raiškiai perteikusi savo herojės jausmų kaitą: meilė, neviltis, atleidimas. Antroji spektaklio pora – Perdita (Anastasija Staškevič) ir Florizelis (Dmitrijus Smilevskis) – pasirodo antrame veiksme ir labiau stebina efektingomis choreografinėmis scenomis, virtuoziškais šuoliais ir sukiniais. Šis veiksmas ypač margas, papildomų muzikinių faktūrų jam suteikia scenoje esantys ir įvairiausiais instrumentais grojantys muzikantai; čia taip pat gausu įvairių šokių, pagražintų nedideliais solistų epizodais.

 

Balete, kaip ir dramoje, – daug veikėjų, tarp jų išsiskiria Paulina, Hermionės rūmų dama (Anna Balukova), nuoširdžiai kovojanti už savo ponią, prireikus netgi pasitelkianti kumščius: atrodo, būtent smūgių kruša padeda Leontui galų gale atsikvošėti.

 

Kostiumų ansamblis taip pat labai įvairus: siciliečiai aprengti santūriau, jų drabužiai vienspalviai (Hermionė antrojoje scenoje – su dirbtiniu pilvuku), bohemiečių apdarai turtingai, netgi pernelyg, dekoruoti, šaižokų spalvinių derinių.

 

Didysis teatras savo vardą pateisina su kaupu: po rekonstrukcijos – tai milžiniškas kompleksas su minus trečiame aukšte veikiančia suvenyrų parduotuve, iš kurios grįžti į parterį padeda liftas ir eskalatorius. Net dieniniame spektaklyje žiūrovų buvo nepaprastai daug, o tarp jų – ir gausūs artistų fanai, po spektaklio susibūrę prie orkestro duobės ir aplodismentais bei šūkavimais vis kvietę savo numylėtus solistus pasirodyti šiapus uždangos.

 

Kelionę į Maskvą rėmė Scenos meno kritikų asociacija Lietuvos kultūros tarybos lėšomis

Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidžio sapnas“. E. Lasio nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidžio sapnas“. E. Lasio nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidžio sapnas“. E. Lasio nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidžio sapnas“. E. Lasio nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidžio sapnas“. E. Lasio nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidžio sapnas“. E. Lasio nuotr.
Scena iš spektaklio „Mergaitė su degtukais“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Mergaitė su degtukais“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Mergaitė su degtukais“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Mergaitė su degtukais“. D. Labučio nuotr.
Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius balete „Žizel“. K. Orlovos nuotr.
Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius balete „Žizel“. K. Orlovos nuotr.
Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius balete „Žizel“. K. Orlovos nuotr.
Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius balete „Žizel“. K. Orlovos nuotr.
Pierre-Gérard Carrier-Belleuse, „Šokėja“ (1890). Aleksandro Puškino dailės muziejaus
Pierre-Gérard Carrier-Belleuse, „Šokėja“ (1890). Aleksandro Puškino dailės muziejaus
Siena Majos Pliseckajos skvere Maskvoje. D. Šabasevičienės nuotr.
Siena Majos Pliseckajos skvere Maskvoje. D. Šabasevičienės nuotr.
Maskvos Didysis teatras. D. Šabasevičienės nuotr.
Maskvos Didysis teatras. D. Šabasevičienės nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.
Scena iš baleto „Žiemos pasaka“. D. Yusupovo / Didžiojo teatro (Maskva) nuotr.