Iš šono gyvenimą stebintys herojai

Geriausias ateities pranašas yra ateitis. (Lordas Byronas)

Noriu sugrįžti į praeitį ir prisiminti tada dar Akademinio operos ir baleto teatro baleto artistą Vaclovą Sasnauską, ne tik teikusį gražių vilčių, bet ir kėlusį nemažą pavojų savo šiek tiek vyresniems kolegoms, besivaržantiems dėl geresnės vietos po sofitais. Ir nieko stebėtina, juk Vaclovas, Vidurinės meno mokyklos Baleto skyriaus III laidos absolventas, pasižymintis išskirtiniais fiziniais duomenimis, racionaliu mąstymu ir darbštumu, tikrai pretendavo, laikui bėgant, į geriausio solisto statusą. Naivu būtų dabar aiškintis, kodėl Vaclovo indėlis į Lietuvos baleto lobyną nebuvo išnaudotas, kaip nebuvo išnaudotas ir jo talentas, ne vienam konkurentui badęs akis. Juk „grupė draugų“ ir tais laikais galėjo lemti ir lėmė savų protegavimą bei svetimų blokavimą. Gyvenimas toks buvo, yra ir bus. Ar galėjo būti kitaip? Manau, kad taip, juk Vaclovui tereikėjo pasinaudoti savo uošvio, tuomečio švietimo ministro Mečislovo Gedvilo ryšiais ir įtaka. Deja, to nebuvo padaryta. Matyt, Vaclovas norėjo viską pasiekti savo jėgomis, savo darbu ir tuo, ką davė motina gamta, arba įtakingas uošvis nenorėjo ar bijojo kištis į tas intrigas. Be to, ir demokratijos tais laikais buvo mažiau.

O gamta Sasnauskui davė tikrai daug. Profesiniais duomenimis jis toli lenkė savo kolegas ir konkurentus. Tačiau visi pagrindiniai vaidmenys, kuriuos sukūrė Vaclovas, buvo tarsi ignoruojami. Operos solistas ir režisierius Rimantas Siparis mėgdavo cituoti rusų aktorių ir režisierių Konstantiną Stanislavskį: „Padėkite talentui, o negabus nevykėlis pats prasimuš.“ Gaila, tačiau šiam gabiam jaunuoliui, mūsų baleto mokyklos auklėtiniui, padėti norėjo ne visi. Vieni negalėjo susitaikyti su mintimi, kad kažkokios mokyklos, gyvuojančios vos dešimtmetį, auklėtinis gali varžytis su jais kaip lygus su lygiais, kitų atmetimo reakciją skatino paprasčiausias pavydas. Be abejo, nemažą vaidmenį suvaidino ir Vaclovo charakteris. Noras būti savarankiškam, turėti savo nuomonę ir ją ginti, aštrus, kartais netgi žeidžiantis liežuvis palankumo jam nepelnė. Net jo išoriniai duomenys nelabai atitiko to meto standartus. Gal todėl ir buvo sunku jaunąjį šokėją „paslėpti“ kordebalete, o praleisti į priekį ne tik nesinorėjo, bet ir buvo pavojinga.

Buvau ir dabar esu įsitikinęs, kad vienas ryškiausių Vaclovo personažų – Albertas Adolphe’o Adamo balete „Žizel“. Teatleidžia man visi kiti, šokę šį personažą mūsų scenoje, bet Sasnausko sukurtas grafas Albertas tarsi įkūnijo romantizmo epochos banginių – vokiečio Heinricho Heine’s, prancūzų Adamo ir Théophile’io Gautier bei anglo Lordo Byrono idėjas. Gautier pagal Heine’s užrašytą legendą parašė baleto libretą, Adamas sukūrė muziką, o Byrono literatūrinis herojus Čaild Haroldas galėjo tapti grafo Alberto prototipu. Bent jau pagal Sasnausko traktuotę. Nuo pirmų žingsnių scenoje matėme (bent jau aš) nuobodžiaujantį, persisotinusį gyvenimu aristokratą, ieškantį nuotykių. Ir į kapines grafas ateina ne genamas sąžinės graužaties ar savo kaltės suvokimo. Jam tai tiesiog dar vienas nuotykis, keliantis adrenalino lygį kraujyje.

Turiu pripažinti, kad visi Vaclovo herojai tarsi atsiriboję nuo aplinkinių, gyvenantys savo uždarą gyvenimą, stebintys viską iš šono, sugebantys išlaikyti saugų atstumą. Jo Mėlynasis Paukštis Piotro Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“ – tikrai ne erelis ar kondoras (kažkodėl šiais laikais dauguma atlikėjų šį personažą traktuoja kaip piktąjį genijų iš „Gulbių ežero“ arba kažkokį vanagą), jis artimesnis Maurice’o Maeterlincko pjesės-pasakos „Žydroji paukštė“ personažui. Ne mažiau įspūdingas ir Carlo Marios von Weberio vieno veiksmo balete „Rožės sapnas“ (mūsų literatūroje vadinamas „Kvietimu šokiui“, gal tikslesnis vertimas būtų „Rožės dvelksmas“) sukurtas pagrindinis personažas. Platūs, nesuvaržyti judesiai, lengvi negirdimi šuoliai tarsi dvelksmo bangos pripildo sceną. Ir dar vienas efektingas personažas, savo originalia traktuote ryškiai besiskiriantis nuo kitų atlikėjų sukurto vaidmens, – Spragtukas Čaikovskio „Spragtuke“. Skrupulingai laikydamasis choreografijos teksto, nepriekaištingai atlikdamas visus judesius, Vaclovas sugebėjo (nežinau, gal nesąmoningai) be ironijos perteikti alavinio prūsų kareivėlio jausmų paletę. 

Šokėjo kūrybinėje kraitėje – ne vienas ir ne du vaidmenys. Dažnai šokdamas kordebalete ar antraeilius vaidmenis, Vaclovas neskirstė jų į vertus įdėto darbo ir nevertus. Dabar sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jo kūrybinis gyvenimas, jei ne sunki operacija. Gal jam būtų pavykę įveikti neafišuojamą subtilų ignoravimą? O gal ir ne. Jis juk ne pirmas ir ne paskutinis. Kad ir kaip būtų, Vaclovas Sasnauskas tikrai vertas, kad mes bent kartais jį prisimintume, – ne tik kaip baleto artistą, bet ir kaip pedagogą. Juk vienas ryškiausių jo mokinių – Voldemaras Chlebinskas, universalus aktorius, sugebantis laužyti nusistovėjusius charakterinių vaidmenų traktavimo stereotipus. Kaip ir jo mokytojas Sasnauskas, tarsi atvėręs duris kitoms mūsų baleto atlikėjų, baigusių Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, kartoms. Tų, kurie matė Sasnauską scenoje, neturėtų stebinti Petro Skirmanto, Mindaugo Baužio, Nerijaus Juškos, Aurimo Paulausko ir kitų skyriaus absolventų laimėjimai ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Drįstu tvirtinti, kad vis dažniau į baletą ateina gabaus, puikių profesinių duomenų jaunimo, o skyriaus pedagogai sugeba optimaliai panaudoti jų duomenis. Jaunoji karta puikiai tai patvirtina.

Ko gero, teisus Lordas Byronas: „Geriausias ateities pranašas...“