Rodo TV
Jonas Ūbis
Abejonių filmai
Krėsle prie televizoriaus
Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (TV1, 15 d. 22.55) rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet dabar, matyt, beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jis gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę. Mat medijų bendruomenei kiekvienas kritikas įtartinas, nes yra linkęs savo nuomonę nedemokratiškai primesti kitiems. „Dvilypių gyvenimų“ personažai FB tikrove nepasitiki. Šie keturiasdešimtmečiai vis dar bando vartoti sąvokas ir žodžius, buvusius įprastus prieš įsigalint medijų „demokratijai“. Jie nesupranta, kad šie žodžiai ir sąvokos jau seniai tapo dvilypiai. Assayasas gana prikišamai baksnoja pirštu, bet jam skauda.
Jonas Ūbis
Moterys kartais išeina
Krėsle prie televizoriaus
Retas nėra girdėjęs garsiosios Jeano-Luco Godard’o frazės „Kinas – tai tiesa dvidešimt keturi kadrai per sekundę“. Iš tikrųjų ją ištarė Godard’o filmo „Mažasis kareivis“ (LRT Plius, 8 d. 21 val.) veikėjas Briuno. Šį filmą Godard’as nufilmavo iškart po „Iki paskutinio atodūsio“ – 1960-aisiais, bet įsikišus cenzūrai ekranuose jis pasirodė tik po trejų metų, todėl svarbu suvokti politinį „Mažojo kareivio“ kontekstą. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 1962 m. Prancūzija kariavo nepriklausomybės siekiančiame Alžyre, kuris oficialiai buvo šalies dalis, tad formaliai tai buvo pilietinis karas.
Jonas Ūbis
Citatos keičia filmus
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 1 d. 21.15 LRT Plius pradeda rodyti Jeano-Luco Godard’o filmų retrospektyvą. Pradeda ją ilgametražiu Godard’o debiutu „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), kuris tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Mačiau jį gal dešimt, o gal ir dvidešimt kartų ne todėl, kad, tarkime, negalėčiau be jo gyventi. Tiesiog kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi.
Jonas Ūbis
Prisiminimai apie ateitį
Krėsle prie televizoriaus
2002-ieji, Tony Blairo valdymo laikai. Airė Filomena Li (Judi Dench) nusprendžia susirasti seniai prarastą sūnų. Kai būdama paauglė tapo nėščia, šeima „susiteršusią“ dukterį atidavė į vienuolyną. Ten ji patyrė daug pažeminimo, o kai pagimdė sūnų, vienuolės atidavė jį įvaikinti „padoresniems žmonėms“. Filomenai pavyko ištrūkti iš vienuolyno, ji nugyveno dorą gyvenimą ir nuolat ieškojo sūnaus. Per penkiasdešimtąjį jo gimtadienį Filomena nusprendžia nutraukti vienuolių sulaužytus moterų likimus gaubusią tylą. Viena jaučiasi bejėgė, bet jai padės žurnalistas Martinas (Steve Coogan). Jis ką tik prarado darbą Blairo vyriausybėje ir bando išvengti jį tykančios depresijos. Kartu jie išsirengia ieškoti Filomenos sūnaus.
Jonas Ūbis
Linkėjimai barjerų statytojams
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų rašytojos Karine Tuil romanas „Žmogiškieji dalykai“ („Les Choses humaines“) pasirodė 2019 metais. Jo pagrindu tapo 2016-aisiais JAV vykęs teismas: prestižinio Stanfordo universiteto studentas buvo apkaltintas be sąmonės esančios moters išprievartavimu. Jam grėsė septyneri metai kalėjimo, bet teisėjas nusprendė, kad kalėjimas esą pernelyg paveiktų studentą, todėl skyrė jam šešis mėnesius. Tokia buvo skandalo pradžia. Tuil aptarinėjo šią bylą su advokatais, dalyvavo ne viename Paryžiuje vykusiame procese, kai svarstytos išprievartavimo bylos.
Jonas Ūbis
Triukšmas ir aktoriai
Krėsle prie televizoriaus
Filmą „Drive My Car“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) Ryûsuke Hamaguchi sukūrė Haruki Murakami apsakymo pagrindu. „The Beatles“ dainos pavadinimas – tai senas eufemizmas, kurio potekstėje yra seksualinio pobūdžio siūlymas. Filme erotika ir su ja susijusi įtampa taip pat vaidina svarbų vaidmenį.
Jonas Ūbis
Kai pasaulis griūva
Krėsle prie televizoriaus
Audrey Diwan filmas „Įvykis“ (LRT Plius, kovo 9 d. 22.03) nukelia į 1963-iųjų Prancūziją, kur seksualinis švietimas neegzistuoja, papročių revoliucija dar toli, garsioji kontraceptinė piliulė pasirodys vaistinėse tik po ketverių metų, o už abortą galima atsidurti kalėjime. Tik po aštuonerių metų pasirodys „Manifestas 343“, kurį pasirašė ir garsios moterys – Simone de Beauvoir, Catherine Deneuve, Françoise Sagan, Agnes Varda, prisipažindamos, kad darėsi abortą. Ir tik po dvylikos metų ministrė Simone Veil pagaliau legalizuos nėštumo nutraukimą.
Jonas Ūbis
Istorijos kartojasi
Krėsle prie televizoriaus
Atsiprašymas – svarbus kasdienybės ritualas, tad iškart atsiprašau, kad praėjusią savaitę pražiopsojau Diane Perelsztejn dokumentinį filmą „Popierinė brigada“. Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad LRT jį rodė keistu laiku – šio antradienio pusiaudienį, bet kartais filmus kartoja. Laikas ir vėl nepatogus – LRT, 26 d. 01 val., bet geriau vėliau negu niekad. Kuo filmas svarbus? Jis pasakoja apie Vilniaus gete 1942 m. įkurtą „popierinę brigadą“. Inteligentai, poetai ir kiti rašytojai, tarp jų Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, iš sandėlio, kuriame turėjo rūšiuoti nacių pagrobtas žydų vertybes, slapta išnešdavo knygas, rankraščius, artefaktus ir slėpė juos įvairiose vietose.
Jonas Ūbis
Kas verda sapnus
Krėsle prie televizoriaus
Davidas Mametas yra sakęs, kad scenaristas kiekvienoje teksto atkarpoje turi sugebėti atsakyti į tris magiškus klausimus apie savo herojų: 1. ko jis nori?, 2. ką yra pasirengęs padaryti?, 3. kodėl dabar? Tuos tris klausimus dažnai prisimenu išgirdęs lietuvių politikus, tarkime, per Seimo posėdžius ar LRT „Dienos temoje“. Atsakymus pasiliksiu sau, nors melo, infantilizmo, marazmo ar tiesiog senatvinės demencijos lygis kartais ir atima žadą.
Jonas Ūbis
Nematomų dramų atgarsiai
Krėsle prie televizoriaus
Fatiho Akino filmas „Iš niekur“ (LRT, šiąnakt, 11 d., 01.05) įrodo, kad didžiausia politinio kino dorybė yra paprastumas. Režisierius nekuria metaforos. Jis tiesiog portretuoja pasaulį, kurį pažįsta geriausiai. Tai Vokietijoje gyvenantys turkai, jų santykiai su vokiečiais. Režisierius nieko nenori mokyti ar pamokslauti, tik formuluoja klausimus.
