Rodo TV
Jonas Ūbis
Išeiti iš miško
Krėsle prie televizoriaus
Nemėgstu skraidyti, bet dažnai žiūriu dokumentinius filmus apie lėktuvų katastrofas. Matyt, todėl, kad jų tyrėjai demonstruoja analitinio mąstymo privalumus, ieško logiškų įvykusios nelaimės priežasčių. Šiais interneto triumfo laikais logika ir pasitikėjimas žmogaus protu – retas dalykas. Yanno Gozlano filmo „Juodoji dėžė“ (TV3, 26 d. 22.30) veikėjas Matjė (Pierre Niney) norėjo tapti pilotu, bet yra trumparegis. Jis dirba analitiku civilinės aviacijos saugumo biure. Vieną dieną Matjė paskiriamas tirti naujo lėktuvo, kuriuo iš Dubajaus į Paryžių skrido trys šimtai keleivių, katastrofos priežastis. Matjė privalumas – unikali klausa, todėl šifruodamas juodąją lėktuvo dėžę jis atkreipia dėmesį į keistus garsus.
Jonas Ūbis
Ką sapnuoja laimingi lietuviai?
Krėsle prie televizoriaus
Niekad nepriprasiu prie lietuvių noro nuolat švęsti, išradinėti naujas ir tobulinti senas sportines bei religines šventes. Šią vasarą atsirado šaltibarščių šventė, bet dar lieka nuskriausti cepelinų gerbėjai. Visa ta kulinarinė beprotybė, kurią diegia televizijos, virėja Beata bei kiti nuomonės formuotojai-virtuvių patriotai, sunkiai dera prie neišvengiamos recesijos ir žlungančio politikų reputacijos instituto. Ką sapnuoja šaltibarščių upėmis plaukiantys laimingi lietuviai ir himnus konservatorių išminčiai giedantys politologai? Bijau, kad zombius, praeities dvasias, vaiduoklius ir kitokias pabaisas.
Jonas Ūbis
Eutanazija geriau
Krėsle prie televizoriaus
„Paskutinės dvikovos“ (TV3, šįvakar, 9 d., 21.45) autoriai scenaristai Mattas Damonas, Benas Affleckas ir režisierius Ridley Scottas perkelia į XIV a. Prancūziją. Filmo pagrindu tapo 1386 m. vykusi „teisinė dvikova“, kai riteris Jeanas de Carrouges’as apkaltino savo ginklanešį Jacques’ą Le Gris, kad šis išprievartavo jo žmoną Marguerite. Įžeistas Karužas (Matt Damon) prašo Prancūzijos karaliaus Karlo VI pagalbos.
Jonas Ūbis
Farso sezonas
Krėsle prie televizoriaus
Galiu įsivaizduoti komediją, kurios veikėjai ministrai vyriausybės susirinkime giriasi, kuris surinko daugiau „čekiukų“, prisipylė už juos tonas degalų ar nusipirko begalę televizorių. Visi bando perrėkti vienas kitą, bet netikėtai laimi tas, kurio rankose kelios dešimtys banko kortelių. Kas jis? Gal tai didžiulę patirtį ubagų karalių sostinėje Kaune sukaupęs kultūros ministras? O gal pilkas politikas iš provincijos, netikėtai padaręs stulbinamą karjerą? Gal karą Kinijai paskelbęs ir jį laimėjęs premjeras? Žinoma, fantazuoju, tik tokios komedijos, pasibaigiančios kolektyvine scena Lukiškių kalėjime, greit nepamatysiu.
Jonas Ūbis
Žingsniai prie bedugnės
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Undinė“ (LRT Plius, birželio 1 d. 21.33) – iš tų filmų, kurie sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena.
Jonas Ūbis
Iliuzijos skamba garsiai
Krėsle prie televizoriaus
Vėlų šeštadienio vakarą išvedęs šunį ir gatvėje bei kiemuose nesutikęs nė vieno žmogaus, išsigandau. Gal atsitiko kas baisaus? Bet supratęs, kad vyksta „Eurovizijos“ finalas, pagalvojau, koks nykus turi būti žmogaus gyvenimas, kad dainų konkursas taptų svarbiu įvykiu, gyvenimo dalimi, kad norėtum dalyvauti Lietuvos atstovės palaikymo akcijose, kartu su kitais dainuoti „Čiūto tūto“ ir siųsti užfiksuotus entuziazmo įrodymus LRT. Vis dėlto man tautinės euforijos viršūne tapo URM darbuotojų „pasirodymas“ ant ministerijos stogo. Anksčiau maniau, kad diplomato profesijai būtinos bent kelios aktorinio meistriškumo pamokos. Deja, entuziazmą diplomatai suvaidino itin prastai, ką jau kalbėti apie vokalinius jų talentus. Laimingi jie žmonės, nors į klausimą, kodėl reikia taip kompromituotis, atsakymo nežinau.
Jonas Ūbis
Suabejoti pasauliu
Krėsle prie televizoriaus
Neseniai perskaičiau interviu su ateities strategijų analitiku Norbertu Kołosu apie tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokius šių dienų žmonių veiksmus mūsų palikuoniai po šimto metų vadins barbariškais. Tyrime dalyvavo keliasdešimt futurologų iš viso pasaulio. Jie sudarė kelių šimtų potencialių dabarties barbariškų poelgių sąrašą. Vėliau iš jų išrinko beveik šimtą grėsmių, apie kurias susimąsto nedaugelis, bet kurios nustebino ir pačius dalyvius. Kitame šios skalės gale atsidūrė populiarūs barbariškumo aktai – tie, kuriuos suvokia dauguma ir kurie mažai ką stebina.
Jonas Ūbis
Už Lietuvą Floridoje?
Krėsle prie televizoriaus
Perskaitęs televizijų programas supratau, kad prasidėjo kartojimų sezonas. Tai manoji švilpiko diena: pirmadienį atsidarau ką tik gautą programą ir bandau prisiminti, kiek kartų rašiau apie rodomą filmą – penkis ar dešimt? Juokingiausia, kad kartais prie tokio filmo pavadinimo puikuojasi žodis „Premjera“, mat viena ar kita televizija jį rodo pirmą kartą.
Jonas Ūbis
Jų sapnai
Krėsle prie televizoriaus
Nesuprantu, kuo minias traukia karalių vestuvės ar laidotuvės. Karūnos spindesys, prisiminimai apie vaikystėje skaitytas pasakas ar tiesiog smalsumas, kilminguosius paverčiantis bulvarinės spaudos arba televizijos personažais? Bet džiaugiuosi, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvai nepavyko karūnuoti naujojo Mindaugo. Kai pagalvoju, kas dabar vyktų šioje supuvusioje karalystėje, suprantu, kad visai užtenka provincialios, dievobaimingos prezidentūros.
Jonas Ūbis
Atrastos tapatybės
Krėsle prie televizoriaus
Komentare apie filmą „Moteris yra moteris“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as rašė: „Kada prasideda kinas? Be abejo, kaip ir kiti menai, kai formos tampa stiliumi. Bet mums reikėtų susitarti, kas yra stilius, juk stilius – tai moralės klausimas. Tai... beje, nežinau. Pavyzdžiui, distancija, kurią išsaugo Mizoguchi, ar priartėjimas, kurį įgyvendina Orsonas Wellesas... Stilius... kaip čia pasakius? Tai ta realybė, kurią susikuria sąmonė. Man regis, taip Hegelis apibūdino laisvę. Kartą, gindamas Chaplino „Karalių Niujorke“, Rosselini pasakė: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Iš esmės apie tai ir kalba. Kad kurtum kiną, užtenka filmuoti laisvus žmones.“
