7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Triukšmas ir aktoriai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 10 (1459), 2023-03-10
Kinas Rodo TV
„Drive My Car“
„Drive My Car“

Filmą „Drive My Car“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) Ryûsuke Hamaguchi sukūrė Haruki Murakami apsakymo pagrindu. „The Beatles“ dainos pavadinimas – tai senas eufemizmas, kurio potekstėje yra seksualinio pobūdžio siūlymas. Filme erotika ir su ja susijusi įtampa taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

 

Garsų aktorių ir teatro režisierių Jusukę kviečia statyti spektaklį – Antono Čechovo „Dėdę Vanią“. Pagal sutarties sąlygas jis neturi teisės pats vairuoti automobilio, todėl Jusukei priskiriama vairuotoja Misaki. Ji vis tyli, ir kasdien kelios valandos automobilyje režisieriui tampa pretekstu permąstyti santykius su žmona Oto, kuri prieš kelerius metus mirė. Taip tarsi prieš savo valią jis pradeda analizuoti traumą. Kelionės su Jusuke verčia ir Misaki prisiminti savo skausmingą praeitį. Festivalis vyksta Hirošimoje – simboliškame mieste, kurį slegia žmonių kančios. Praeities ir mirusiųjų dvasias čia sutiksi ne tik gatvėse, jos įsikūrusios ir gyvųjų protuose bei širdyse. Tačiau miesto ir tautos trauma filme yra tik asmeninės traumos fonas. Atsitiktinai susitikę Jusukė ir Misaki, kuriuos skiria ne tik amžius, kilmė ar patirtis, iš tikrųjų yra priėję panašų gyvenimo etapą. Tuo keliu juda ir Jusukės žmonos meilužis Košis.

 

Ypač svarbus ilgas Košio ir Jusukės pokalbis automobilyje, kai vienas jų aiškina, kodėl žmonės tiki, kad jų nuomonė apie kitą yra teisinga. Tiesa ta, kad net artimiausio žmogaus niekad negalėsi pažinti: kiekvienas slepia savo skausmą ir tik puikybė liepia tikėti, kad mūsų kančia ypatinga. Gyvenant vis sunkesnis tampantis patirties bagažas taip ir lieka nematomas.

 

Filmo personažų traumoms antrina „Dėdė Vania“. Atskiros dramos dalys, vaidinamos iš skirtingų šalių kilusių aktorių trupės ar tariamos bekūnės Oto balsu, komentuoja veikėjų abejones arba jų dvasinę būseną. Tekstas veikia taip stipriai, kad atskleidžia tiesą apie juos, paliečia jautriausias stygas, verčia keistis. Spektaklio repeticijos leidžia suprasti supantį pasaulį ir juos pačius, patirti katarsį. Ko gero, visus filmo personažus vienija atpirkimo poreikis, noras pajusti palengvėjimą, priimti praeitį ir su ja susijusį skausmą, atleisti sau ir kitiems.

 

Hamaguchi filmuose aktoriai labai svarbūs. Dažname šiuolaikiniame filme režisieriaus valia jie tampa tik manekenais, mąsliai žiūrinčiais į kamerą. Apie tai, ką reiškia būti aktoriumi, kalba ir Guillaume’as Gallienne’as filme „Marilin“ (LRT Plius, šiandien, 10 d., 21.30). Jo herojė Marilina (Adeline d’Hermy) užaugo mažame kaimelyje, kuriame tėvai užsidarė nuo viso pasaulio. Būdama dvidešimties Marilina atvyko į Paryžių, kad taptų aktore. Bet ji visai nemoka apsiginti, yra pernelyg nedrąsi, keista. Filmavimo aikštelės tampa vieta, kur ji patiria psichologinį smurtą, o jos trečiojo plano aktorės gyvenimas – nesibaigiančiu pažeminimu. Tačiau Marilina ieško savosios aktorės tapatybės, bandydama nesėkmes ir liūdesį paversti profesionalumu. Ar tai turi prasmės, ko gero, kiekvienas atsakys kitaip.

 

Errolas Flynnas (1909–1959) buvo Holivudo žvaigždė, 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sekso simbolis, jis vaidino drąsuolius, nuotykių ieškotojus, kilnius plėšikus – net Robiną Hudą. Su Flynno vardu siejamas ir ne vienas skandalas. Bene garsiausias nuskambėjo 1942-aisiais, kai dvi nepilnametės merginos apkaltino aktorių išprievartavimu. Teismas išteisino Flynną ir, kitaip nei būtų dabar, jis tapo tik dar populiaresnis, ypač tarp moterų. Flynno gerbėjos budėjo prie teismo rūmų, laukdamos autografų, rašė jam laiškus – daugiau nei 16 tūkstančių laiškų, kuriuose išreiškė palaikymą. Tada ir atsirado posakis „In like Flynn“, reiškiantis būti populiariam tarp moterų kaip Flynnas arba elgtis kaip Flynnas. Taip vadinasi ir Russello Mulcahy filmas, kurį LNK išvertė „Tikrasis Flynas“ (LNK, 16 d. 22.30). Jis pasakoja, kaip pavojingi nuotykiai ir suformavo Tasmanijoje gimusį aktorių, kuris prieš tapdamas žvaigžde ieškojo aukso, mėgo azartinius žaidimus, tyrinėjo Papua Naująją Gvinėją, iš kinų kontrabandininkų vogė opiumą. Beje, ir tapęs žvaigžde bei „Oskarų“ savininku Flynnas pavojingų nuotykių neatsisakė – 1937 m. kartu su senu draugu, austrų gydytoju Hermannu Erbenu (1897–1985) išvyko pakeliauti po Ispaniją, kurioje vyko pilietinis karas. Tik vėliau paaiškėjo, kad Erbenas buvo nacių šnipas, ir Flynnas apkaltintas simpatijomis naciams, nors aktoriaus biografai teigia, kad jis negalėjo apie tai žinoti.

 

Kaip atrodytų pasaulis, kuriame gyvena tik vyrai, pasakoja Dougo Limano filmas „Chaoso planeta“ (TV3, šįvakar, 10 d., 21.15). Filmo herojus aštuoniolikmetis Todas – jauniausias iš kolonistų grupės tolimoje planetoje, kuri turėjo tapti žmonijos Naujuoju pasauliu. Moterys mirė prasidėjus kažkokiai epidemijai. Liga paveikė ir vyrus – jie nuolat girdi Triukšmą, t.y. vizualizuotas kitų žmonių mintis. Gyvenimas planetoje sunkus, o gyvenimas be moterų, nuolat girdint Triukšmą, ne vieną privedė prie beprotybės. Bet vieną dieną miške Todas randa sudužusį kosminį laivą, o jame Violą. Iš kur ji atvyko ir kodėl nemirė kaip kitos moterys? 

 

Amerikiečių kritikai „Chaoso planetą“ išdėjo į šuns dienas, nors pamatyti Triukšmą gal net visai įdomu, nes tai lyg ir vienas esminių skirtumų tarp literatūros ir kino. Knygoje personažo mintis gali perskaityti, kine jos dažnai skamba už kadro, o Tiukšmas tiesiog verbalizuoja tai, ką talentingas aktorius gali išreikšti kūnu ar mimika, juk didieji aktoriai suteikia galimybę pamatyti personažo mintis. 

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Drive My Car“
„Drive My Car“
„Tikrasis Flynas“
„Tikrasis Flynas“
„Chaoso planeta“
„Chaoso planeta“