Prancūzų rašytojos Karine Tuil romanas „Žmogiškieji dalykai“ („Les Choses humaines“) pasirodė 2019 metais. Jo pagrindu tapo 2016-aisiais JAV vykęs teismas: prestižinio Stanfordo universiteto studentas buvo apkaltintas be sąmonės esančios moters išprievartavimu. Jam grėsė septyneri metai kalėjimo, bet teisėjas nusprendė, kad kalėjimas esą pernelyg paveiktų studentą, todėl skyrė jam šešis mėnesius. Tokia buvo skandalo pradžia. Tuil aptarinėjo šią bylą su advokatais, dalyvavo ne viename Paryžiuje vykusiame procese, kai svarstytos išprievartavimo bylos.
Iš šių procesų ir išaugo ne viena literatūros premija apdovanotas romanas, kurį 2021 m. ekranizavo Yvanas Attalis. Filmo „Kaltinamasis“ (LRT Plius, 23 d. 21.33) veikėjai yra Prancūzijos aukštuomenės atstovai. Žanas (Pierre Arditi) – garsus žurnalistas, Kler (Charlotte Gainsbourg) – rašytoja, feministė, jų sūnus Aleksandras (Ben Attal) rengiasi studijuoti JAV. Jo laukia šviesi ateitis. Jis moka žavėti moteris. Aleksandras susipažįsta su Mila (Suzanne Jouannet) – naujo mamos partnerio (Mathieu Kassovitz) dukra. Jie lengvai randa bendrą kalbą ir kartu eina į vakarėlį. Kitą rytą mergina kaltina Aleksandrą, kad šis ją išprievartavo. Ar ji tapo auka, ar tik nori atkeršyti? Klausimų daug, abejonių dar daugiau. Žiniasklaida visais būdais stengiasi sužinoti, kas atsitiko, kas yra teisus, o kas meluoja. Netrukus abu jaunuoliai ir jų artimieji pamatys, kaip jų gyvenimas ir įsitikinimai gali būti sunaikinti, bet... ar tiesa yra tik viena?
Sekdamas knyga, Attalis iš pradžių pateikia pagrindinių veikėjų – aukos ir prievartautojo – požiūrius. Trečiasis filmo aktas – teismo procesas. Režisierius siūlo žiūrovams patiems tapti teisėjais ir leidžia įsitikinti, kad sprendimai dažnai keičiasi, kartais nepriklausomai nuo įsitikinimų, bet, žinoma, labiausiai jis pasitiki aktoriais, juolab kad Aleksandrą suvaidino jo ir Gainsbourg sūnus.
Šįvakar, 17 d., 21.30 LRT Plius siūlo Noémie Saglio ir Maxime’o Govare’o komediją „Pirmasis kartas“. Jos herojus trisdešimt ketverių Žeremi (Pio Marmaï) atsiduria svetimame bute su žavia švede Adna. Ji miela, linksma, neįtikėtina. Regis, taip ir prasideda tikros romantiškos komedijos. Tik kad Žeremi netrukus tuoksis su Antuanu. Tokiems filmams kaip „Pirmasis kartas“ dažnai prikabinama „draugiško gėjams“ etiketė. Kūrėjai stengiasi vengti stereotipų, nors pavyksta ne visada, tad filmą gelbsti geri dialogai ir visuomenės bei medijų kritika, kuri iš pirmo žvilgsnio gal ir nelabai pastebima.
Vokietis Tomas Tykweris išgarsėjo 1998-aisiais, kai pasirodė jo filmas „Bėk, Lola, bėk“. Tada Tykweris žavėjosi Krzysztofu Kieślowskiu ir net bandė plėtoti jo filmų temas. Dabar Tykwerį žiūrovai geriau žino kaip serialo „Babilonas Berlynas“ kūrėją. Filmas „Holograma karaliui“ (TV3, 22 d. 22.30) pasirodė 2016-aisiais, po penkerių metų savarankiško darbo kine pertraukos, – tiek truko bendradarbiavimas su seserimis Wachowski.
„Holograma karaliui“ – tai komedija apie amerikietį Alaną (Tom Hanks), kurio IT verslas atsidūrė ties bankroto riba. Bandydamas jo išvengti, Alanas vyksta į Saudo Arabiją: jis tikisi įgyvendinti naują projektą, kuris prisidės prie karalystės ekonomikos augimo. Ilgai laukdamas žadėto susitikimo su karaliumi Alanas mokosi suprasti arabų pasaulį, jo paslaptis, kurios keičia realybę visai kaip holograma. Alaną supa chaosas, nerimą kelia auglys ant nugaros, alkoholis neparduodamas, bet kai atrodo, kad viskas prarasta, jo kelyje pasirodo arabė gydytoja...
Hankso herojus – iš tų amerikiečių, kurie niekad nepasiduoda, juda pirmyn, o susidūrę su katastrofa tik sukanda dantis ir maloniai šypsosi. Bet žmonės, tikintys, kad kelionė gali atnaujinti ar pakeisti jų gyvenimą, Alanui pritars.
Optimistinių „žinučių“ kine visada laukiantiems žiūrovams patiks ir Billo Purple’o „Meilės knyga“ (LRT, 18 d. 23 val.) – pasakojimas apie mirusios žmonos gedintį architektą Henrį, kuriam vienintelė galimybė išbristi iš depresijos yra pažadas žmonai padėti benamei paauglei įgyvendinti jos svajonę. Henrį vaidinantis Jasonas Sudeikis kažkodėl nenusipelno lietuvių kinematografininkų dėmesio. Kita vertus, krepšinio juk jis nežaidžia.
Manau, pamatęs dar vieną prastą filmą su Bruce’u Willisu, Robertu De Niro, Johnu Malkovichiumi ar kita žvaigžde, dažnas susimąsto, kodėl taip atsitiko. Ne išimtis bus ir Randallo Emmetto „Išganymas“ (LNK, šįvakar, 17 d., 21 val.), pasakojantis apie buvusį narkomaną Džoną (Jack Huston), po mylimosios mirties nuo perdozavimo nusprendusį atkeršyti narkotikų karteliui. Čia taip pat pamatysime De Niro ir Malkovichių. „Išganymas“ iš tų filmų, kuriuose žvaigždės gauna milijonus dolerių, nors filmuojasi kelias dienas ir atlieka antrojo plano vaidmenis. Tokius filmus gamina kompanija „Emmett/Furla Oasis“, jos įkūrėjas Emmettas prodiusavo per šimtą filmų ir yra vadinamas blogiausiu Holivudo kinematografininku. Būtent Emmetto imperija kepa menko biudžeto filmus su garsiais aktoriais, pasirodančiais ekrane vos kelias minutes. Tie filmai uždirbo per milijardą dolerių, o jų prodiuserį (dabar jau ir režisierių) Amerikos scenaristų gildija įtraukė į savo juodąjį sąrašą. Jo filmų gamybos metodas apibūdinamas taip: „Imi pinigus iš visų, kas pasirengęs juos duoti, pavyzdžiui, iš tų, kurie svajoja apie glamūrišką kino pasaulio gyvenimą, siūlai milžiniškas sumas senstančioms žvaigždėms už vieną ar dvi filmavimo dienas, panaudoji tų žvaigždžių vardus, kad dar prieš pradedant gamybą parduotum filmą užsienyje, pagal galimybę naudojiesi profsąjungos narių – scenaristų ir režisierių – paslaugomis, filmavimo dienų skaičių sutrauki iki minimumo ir filmuoji tose šalyse, kurių vyriausybės siūlo kinematografininkams mokesčių lengvatas.“
Danielis Espinosa neslepia, kad filmą „Gyvybė“ (LNK, 20 d. 22.30) įkvėpė Ridley Scotto „Svetimas“. Bet tai paprastesnis pasakojimas apie tarptautinio kosminio laivo komandą, kuri aptinka gyvybę Marse ir nenutuokia, kokių pasekmių turės jų atradimas. Kaip jau įprasta panašiuose filmuose, „Gyvybės“ astronautai taip pat demonstruos isteriją, nekompetenciją, neįgalumą ir net susižavėjimą savimi. Kai tokie profesionalai nori gelbėti žmoniją, jai galima tik statyti kryžių – tą, regis, ir daro režisierius sarkastiškame filmo finale. Espinosa, atrodo, netiki nei tarpplanetiniu humanizmu, nei technologijomis. Kosmoso svečių negalima prisijaukinti ar tyrinėti. Juos reikia naikinti arba atsitverti nuo jų sienomis ir barjerais, gal todėl ir filmas privers susimąstyti ne tik apie Marso užkariavimą. Gal „Gyvybės“ finalas skamba taip, lyg režisierius siųstų linkėjimus isteriškai ir piktai vienos mažos šalies vidaus reikalų ministrei?
Jūsų – Jonas Ūbis
