7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prisiminimai apie ateitį

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 12 (1461), 2023-03-24
Kinas Rodo TV
„Filomena“
„Filomena“

2002-ieji, Tony Blairo valdymo laikai. Airė Filomena Li (Judi Dench) nusprendžia susirasti seniai prarastą sūnų. Kai būdama paauglė tapo nėščia, šeima „susiteršusią“ dukterį atidavė į vienuolyną. Ten ji patyrė daug pažeminimo, o kai pagimdė sūnų, vienuolės atidavė jį įvaikinti „padoresniems žmonėms“. Filomenai pavyko ištrūkti iš vienuolyno, ji nugyveno dorą gyvenimą ir nuolat ieškojo sūnaus. Per penkiasdešimtąjį jo gimtadienį Filomena nusprendžia nutraukti vienuolių sulaužytus moterų likimus gaubusią tylą. Viena jaučiasi bejėgė, bet jai padės žurnalistas Martinas (Steve Coogan). Jis ką tik prarado darbą Blairo vyriausybėje ir bando išvengti jį tykančios depresijos. Kartu jie išsirengia ieškoti Filomenos sūnaus.

 

2013 m. pasirodžiusio Stepheno Frearso filmo „Filomena“ (LRT, 26 d. 21.55) kontekstas – garsūs liudijimai apie Airijos vienuolynuose padarytus nusikaltimus. Pagrindu tapo Martino Sixsmitho reportažas „The Lost Child of Philomena Lee“, kuriame buvo viskas, ko reikia geram filmui, – seksas ir religija, meilė ir ilgesys, draugystė ir politika. Frearsas kritiškai vertina Katalikų bažnyčią ir jos panieką kūnui, bet filme pasakojama istorija nėra niūri. Pagrindiniai jos veikėjai – žavi pora. Ji – kukli pagyvenusi moteris, tikinti Dievu, šeima ir prasta literatūra. Jis – ironiškas Oksfordo absolventas, kuris, „užuot tikėjęs, klausia“. Filmo poveikis remiasi ne tik klasių susidūrimu, tuo, kas vadinama touch of class, bet ir puikiu aktorių duetu. Abu kelionėje sužinos apie save šį tą naujo, šio to išmoks, bet Frearsas tai rodo be jokios didaktikos. Greičiau su šypsena.

 

Režisierės Clio Barnard filmus britų kritikai lygina su socialiai angažuota Keno Loacho kūryba. Barnard filmo „Ali ir Eiva“ (LRT Plius, 30 d. 21.33) herojai taip pat iš skirtingų klasių, skirtingų miesto dalių, skirtingos ir jų etninės šaknys. Eivos (Claire Rushbrook) vaikai suaugę, ji turi anūkų, rūpinasi jais, dirba mokytojo asistente ir niekaip negali pamiršti sunkių skyrybų su vyru. Alis (Adeel Akhtar) nuomoja butus, o naktimis uždarbiauja kaip didžėjus. Alis kilęs iš konservatyvios pakistaniečių šeimos, bet jo santuoka jau seniai tapusi fikcija. Vieną dieną abiejų veikėjų keliai susikirs ir jiems teks nugalėti artumo baimę, abejones ir aukštą lūkesčių kartelę.

 

Pascalio Chaumeilio filmo „Darbelis“ (LRT, šįvakar, 24 d., 22.45) veikėjas Žakas dorai dirbo fabrike, bet šį prieš dvejus metus uždarė ir nuo tada Žakas gyvena be darbo, pinigų ir be merginos. Jis daug skolingas vienam nusikalstamo pasaulio veikėjui, todėl kai šis jam pasiūlys darbelį už 20 tūkstančių eurų, nelabai galės atsisakyti, nors užduotis gana sudėtinga – nužudyti gangsterio žmoną. Taip Žakas žengia į naują gyvenimo kelią, kupiną lavonų ir juokingų (žiūrovams) situacijų. Būtent humoras ir paverčia nuspėjamą filmą netikėtu, nors kai kurios scenos ir atrodo visai atpažįstamos, tačiau toks absurdo ir natūralumo mišinys kartais gali sukurti naują kokybę. Nors, žinoma, svarbiausias „Darbelyje“ yra Romainas Duris, kurio samdomas žudikas yra kartu ir žavus, garbingas, ir netikėtai mokantis žudyti, bet bejėgis, kai reikia bendrauti su žmonėmis. Gal todėl jį ir galima pamilti.

 

Savo gyvenimo kelio ieško ir Hélène Fillières filmo „Savanorė“ (LRT Plius, šįvakar, 24 d., 21.30) herojė Lora (Diane Rouxel). Ji užaugo liberalioje menininkų šeimoje, bet nusprendė stoti į armiją, elitinį jos padalinį – karinį laivyną. Čia jai teks susidurti su nuomone, kad armija skirta tik vyrams. Trumpai tariant, tai filmas ne tokiems kaip aš pacifistams.

 

Kai pandemija jau tapo kasdienybe, gal bus įdomu prisiminti 2011 m. pasirodžiusį Davido Mackenzie filmą „Tobulas jausmas“ (LRT, 26 d. 00.25). Nors jis perkelia į ateitį, o gal į kokią nors alternatyvią tikrovę, kurių dabar kine daug, tai nėra nei tipiškas mokslinės fantastikos kūrinėlis, nei melodrama.

 

Filmo herojai ir jų pasaulis nesiskiria nuo mūsų. Vienintelis keistas elementas – reguliariai pasikartojančios paslaptingos pandemijos. Iš pradžių žmonės praranda uoslę, paskui nebejaučia skonio, o kiekvieną ligos ataką lydi stiprūs jausmai – begalinio liūdesio, siaubingos agresijos ir t.t. Tokioje tikrovėje susitinka du pagrindiniai veikėjai. Jis (Ewan McGregor) yra talentingas virėjas ir vienišius. Ji (Eva Green) dirba epidemijų tyrimo institute, trokšta jausmų, bet negali pamiršti ankstesnių nelaimingų ryšių. Jie abu patirs skonio netekusių žmonių problemas ir stebės, kas vyksta su tais, kurie kartais pradeda kraustytis iš proto. Kartu su filmo herojais galime stebėti, kaip visuomenė reaguoja į permainas, kaip bando susidoroti su skurdesne beskone ir bekvape tikrove. Režisierius teigia, kad skonio praradimas nereiškia skurdesnių išgyvenimų, nes žmonės prisitaiko prie to stebėtinai greitai ir toliau vaikšto į restoranus: nors skonio nejaučia, gali žavėtis patiekalų spalva, skirtinga jų konsistencija. Gyvenimas tęsiasi.

 

Apie epidemiją perspėjo ir Christoso Nikou 2020 m. filmas „Obuoliai“ (TV1, 25 d. 22.55), tik apie tokią, kuri atima, naikina atmintį. Tai gali atsitikti kiekvienam, bet kuriuo laiku, bet kurioje vietoje. Filmo herojus Aris (Aris Servetalis) užmiega autobuse, o atsibudęs nežino savo pavardės ir neprisimena, kur važiavo. Patekęs į ligoninę jis laukia, kol jį atpažins šeima. Tai užtrunka ilgai, o Aris prisimena tik obuolių skonį, tad vienintelė jo viltis yra programa „Nauja tapatybė“. Aris atsiduria specialistų jam išnuomotame bute. Spintoje daug drabužių, rankose – įrašai su užduočių sąrašu: jos leis grįžti į normalią (?) kasdienybę. Taip pat Aris turi fotografuoti naujas savo patirtis. Jis mokosi važiuoti dviračiu, maudytis baseine, kitokių naudingų dalykų ir privalo tai užfiksuoti nuotraukose.

 

Ario pareiga fotografuoti priminė medijų tyrinėtojos José van Dijck mediatizuotų prisiminimų teoriją. Mokslininkė teigia, kad šiuolaikinės technologijos veikia mūsų prisiminimų būdą, ir pabrėžia, kad asmeninės fotografijos nulemia mūsų atmintį – esą be jų nežinotume, kaip atrodėme anksčiau. Pasak jos, išsaugoti vaizdai ne tik sužadina, bet ir generuoja prisiminimus. Kartais pagalvoju, kokius prisiminimus generuoja vaizdai, kuriuose užfiksuoti prie įvairių „sienelių“ ar ant raudonųjų kilimų pozuojantys labai laimingi lietuviai.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Filomena“
„Filomena“
„Ali ir Eiva“
„Ali ir Eiva“
„Darbelis“
„Darbelis“
„Tobulas jausmas“
„Tobulas jausmas“