Audrey Diwan filmas „Įvykis“ (LRT Plius, kovo 9 d. 22.03) nukelia į 1963-iųjų Prancūziją, kur seksualinis švietimas neegzistuoja, papročių revoliucija dar toli, garsioji kontraceptinė piliulė pasirodys vaistinėse tik po ketverių metų, o už abortą galima atsidurti kalėjime. Tik po aštuonerių metų pasirodys „Manifestas 343“, kurį pasirašė ir garsios moterys – Simone de Beauvoir, Catherine Deneuve, Françoise Sagan, Agnes Varda, prisipažindamos, kad darėsi abortą. Ir tik po dvylikos metų ministrė Simone Veil pagaliau legalizuos nėštumo nutraukimą.
Ana (Anamaria Vartolomei) Angulemo universitete studijuoja prancūzų literatūrą. Jai puikiai sekasi – laukia šviesi akademinė, o gal net ir rašytojos ateitis. Bet pasaulis griūva, kai vieną dieną Ana supranta esanti nėščia. Tai skamba kaip nuosprendis. Ji suvokia, kad motinystė sugriaus ateitį ir karjerą, nes universitetas merginai, kilusiai iš smulkių verslininkų šeimos, yra vienintelė geresnio gyvenimo galimybė. Rizikuodama studijomis, laisve ir net gyvenimu, Ana bandys rasti, kas jai padarytų abortą. Tai lenktynės su tirpstančiu laiku. Filmas laikosi ant jaunos aktorės pečių – kamera nuolat ją lydi, stebi intymiausias, skausmingiausias akimirkas ir situacijas.
Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“ apdovanotas filmas sukurtas pagal pernykštės Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux knygą. Bent kiek susipažinusieji su jos kūryba žino, kad dauguma rašytojos knygų yra autobiografinės. Jei manote, kad „Įvykis“ kalba apie psichologinę ir moralinę aborto kainą, iškart perspėsiu, kad ne. Herojės drama kyla iš aplink abortą besiklostančių aplinkybių, nes tai vyksta slapta, pogrindyje ir neįmanoma pasislėpti nuo baimės būti sugautai. Bet pirmiausia Ana turi rasti, kas sutiktų jį padaryti. Ji jaučiasi viena ne tik todėl, kad kūdikio tėvas „nusiplovė rankas“, bet ir todėl, kad negali niekuo pasitikėti, pasiguosti, sulaukti supratimo. Ana turės viena pereiti visus pragaro ratus, kad galėtų gyventi taip, kaip pasirinko. Bet tai pasakojimas apie jauną moterį, kuri neleis pasauliui priimti sprendimų už ją. Diwan rodo tai, ko negali matyti Anos draugės, dėstytojai ar tėvai. Režisierė yra sakiusi, kad norėjo ekrane perteikti „fizinę prigimtį tos patirties, su kuria susiduria filmo herojė“. Todėl „Įvykyje“ atsirado natūralistinė aborto scena, kuri prieš kelerius metus tiesiogine to žodžio prasme įspaudė mane į kino teatro kėdę. „Įvykis“ nėra lengva kino patirtis.
Davido Ayero „Įniršis“ (TV3, 4 d. 21.30) taip pat ne iš lengvųjų. Tai pasakojimas apie karą, kuris artėja prie pabaigos. Ekrane 1945-ųjų balandis, sąjungininkai kovoja jau Vokietijoje, artėja prie Berlyno ir kasdien žūsta. Pavadinto „Įniršiu“ tanko vadas Donas (Brad Pitt) iš pradžių kovojo Afrikoje, dabar jis Europoje ir stengiasi išsaugoti ekipažo gyvybę. Dėl jo jį švelniai ir vadina Wardaddy. Donas ne tik saugo savo karius – jis naikina nacius ir yra nepakantus jokiam filosofavimui. Todėl situacija iškart aštrėja, kai prie ekipažo prisijungia naujokas Normanas (Logan Lerman), kuris anksčiau nekariavo ir nenori mokytis žudyti.
Ayero filme bus ne viena scena ar personažas, kuriuos jau ne kartą matėte kituose filmuose: baltas arklys mūšio lauke, nenorintis žudyti jauniklis, geras vokietis, tankų mūšiai. „Įniršis“ – epinis filmas, bet kartu ir reginys: karo scenos gali būti net natūralistiškos, ties vadinamojo exploitation kino riba, ypač kai rodomas „Iniršio“ susidūrimas su vokiečių tanku. Bet režisierius pasakoja ne apie tankus, o apie karo sudegintas sielas, apie didvyriškumą, leidžiantį rasti prasmės liekanų karo chaose.
Po neseniai Paryžiuje vykusio prancūzų kino akademijos „Cezarių“ teikimo žurnalistai juokavo, kad vienintelis ceremonijos netikėtumas buvo Bradas Pittas, teikęs garbės „Cezarį“ Davidui Fincheriui. LNK (šįvakar, 3 d., 22.55) suteiks malonią progą prisiminti Pittą ironiškoje Gore’o Verbinskio komedijoje „Meksikietis“ (2001). Pittas vaidina žavų, bet nelabai vykusį gangsterį Džerį, kurio mergina Samanta (Julia Roberts) pateikė ultimatumą: arba jis nutrauks ryšius su mafija, arba ji nutrauks ryšius su Džeriu. Mafija siunčia Džerį į Meksiką – jis turi atvežti seną, vertingą, legendomis aplipusį pistoletą „Mexican“, bet greitai paaiškėja, kad pistoleto reikia ne tik jo bosui, o Samantą pagrobia gangsteris Lerojus (James Gandolfini). Jis ramus, bet turi problemų, o triukšmingoji Samanta, deja, skaitė daug psichologinių patarimų knygų apie nesugebančius mylėti vyrus. Tad laukia visai neprastas duetas.
Geresnio filmo už „Meksikietį“ penktadienio vakarui dar reikėtų paieškoti, nebent labiau vertinate intelektualaus (arba snobiško) kino malonumus ar esate Volkerio Schlöndorffo gerbėjai. 2017 m. sukurtas „Grįžimas į Montoką“ (LRT Plius, šįvakar, 3 d., 21.30) primena ne vieną ankstesnį režisieriaus filmą, kad ir „Homo Faber“. Pastarosios knygos autoriui Maxui Frischui, su kuriuo rašė ne vieną scenarijų, jis ir skyrė šį filmą. Pagrindinis veikėjas – garsus rašytojas Maksas (Stellan Skarsgård) – lankydamasis JAV sutiko jauną moterį Rebeką (Nina Hoss), kurią iškart įsimylėjo, bet buvo priverstas grįžti namo, pas žmoną. Po daugelio metų jis atvyksta į Montoką, tikėdamasis susijungti su idealizuojama praeitimi ir susigrąžinti prarastą laiką. Matyt, nereikia aiškinti, kad gyvenimas mėgsta staigmenas.
Jūsų – Jonas Ūbis
