Neseniai perskaičiau interviu su ateities strategijų analitiku Norbertu Kołosu apie tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokius šių dienų žmonių veiksmus mūsų palikuoniai po šimto metų vadins barbariškais. Tyrime dalyvavo keliasdešimt futurologų iš viso pasaulio. Jie sudarė kelių šimtų potencialių dabarties barbariškų poelgių sąrašą. Vėliau iš jų išrinko beveik šimtą grėsmių, apie kurias susimąsto nedaugelis, bet kurios nustebino ir pačius dalyvius. Kitame šios skalės gale atsidūrė populiarūs barbariškumo aktai – tie, kuriuos suvokia dauguma ir kurie mažai ką stebina. Pasak Kołoso, yra daugybė dalykų, kuriuos daro žmonija, nors ir supranta, kad tai kontroversiški veiksmai: „Galima įtarti, kad ateityje jie bus vertinami labai negatyviai (kad ir nežmoniškas elgesys su kitomis protingomis gyvomis būtybėmis). Mūsų tyrime tai, kad gamta ir jos elementai neturi jokių teisių (tiksliau, teisinio statuso), atsidūrė pačiame skalės viršuje. Tai reiškia, kad dauguma tyrimo dalyvių pripažino tai „šiuolaikinio barabariškumo“ pasireiškimu.“
Sąrašas ilgas, bet man pasirodė įdomu, kad tarp tų netikėtai išryškėjusių barbariškumo apraiškų šeštoje vietoje atsidūrė tai, jog šiuolaikiniai žmonės pripažįsta tik vieną realybę ir kartu ignoruoja savo poveikį likusioms. Pasak Kołoso, „tai iš mokslinės fantastikos kilęs barbariškumas, bet kartu ir įdomi mintis, galinti padėti suabejoti tam tikromis prielaidomis apie pasaulį, kuriame gyvename“.
Pastaroji mintis gali paskatinti naujai pamatyti vieną garsiausių Jeano-Luco Godard’o filmų „Alfavilis“ (LRT Plius, 13 d. 21 val.), kurį režisierius 1965 m. nufilmavo Paryžiuje, „vaidinančiame“ vienos galaktikos sostinę. Joje gyvena automatizuoti vyrai ir moterys, priversti paklusti elektroninių smegenų „Alpha“ diktatūrai. Žmonės paversti daiktais, nes tironas nepripažįsta nieko, kas žmoguje buvo gėris, meilė ar poezija. Iš kitų Godard’o filmų nuosekliu pasakojimu išsiskiriančiame „Alfavilyje“ režisierius sujungė mokslinės fantastikos ir film noir elementus. Toks sujungimas tapo viena pagrindinių mokslinės fantastikos kino krypčių po Ridley Scotto „Likvidatoriaus“ (1982). Abiejų filmų veikėjai yra detektyvai autsaideriai, siekiantys išgelbėti moterį, kuri netelpa ją supančioje distopinėje tikrovėje.
Godard’o detektyvas atvyko į Alfavilį ne tik iš kitos planetos, bet ir iš kitos epochos. Ją liudija automobilis, filmo pavadinimo paantraštė „Keistas Lemio Koušeno nuotykis“ ir aktoriaus pasirinkimas, mat Eddie Constantine’as vaidino detektyvą 6-ajame dešimtmetyje populiariuose filmuose. Lemio vertybės ir jo istorijos suvokimas netinka Alfaviliui ir jame privalomai dogmai, esą egzistuoja tik dabartis. Tad nieko keista, kad greičiausiai iš Žemės atvykęs Lemis daug dėmesio skiria praeities pėdsakų planetoje paieškoms – ieško senus laikus prisimenančių žmonių ar uždraustų poezijos knygų.
„Alfavilio“ veiksmas vyksta naktį ir šviesos bei tamsos santykis filme turi ideologinę reikšmę. Lemis atvyko iš planetos, kurioje naktis vis dar tamsi, o diena – šviesi. Alfavilyje visada karaliauja naktis, o natūralios šviesos nėra. Užtat generuojama dirbtinė šviesa, kurios dirbtinumą tik pabrėžia sterilios interjerų sienos. Tačiau kompiuterio „Alpha“ išradėjas ir Alfavilio „architektas“ profesorius Braunas tuo didžiuojasi ir tvirtina: „Įžengėme į šviesos civilizaciją.“ Laboratorijose gaminamą šaltą šviesą Godard’as supriešina su senamadiško žiebtuvėlio, kuriuo naudojasi Lemis, šviesa. Režisierius yra apibūdinęs Lemį kaip žmogų, kuris atneša šviesą nežinantiems, kas tai yra.
Pagal Philipo K. Dicko apsakymą 2002 m. sukurtame filme „Įspėjantis pranešimas“ (BTV, 13 d. 22.10) Stevenas Spielbergas rodo 2054-uosius ir specialųjį Vašingtono policijos padalinį, kuris egzistuoja jau šešerius metus. Padalinys remiasi vadinamųjų aiškiaregių ir psichikos technologijų sukurta programa, padedančia sužinoti apie žmogžudystę, jai dar neįvykus, ir suimti įtariamąjį. Sistema dirba idealiai, bet siaubas prasideda tada, kai žmogus tampa dar neįvykdytos žmogžudystės įtariamuoju. Kartą tokiu tampa ir padalinio viršininkas Džonas Andertonas (Tom Cruise). Jis kaltinamas tuo, kad per trisdešimt šešias valandas nužudys žmogų, kurio dar nepažįsta. Džonas tuo netiki, bet vienintelis būdas išsigelbėti – įrodyti, kad programa gali klysti.
„Įspėjantis pranešimas“ – niūrus filmas. Tai ir Spielbergo pasvarstymai apie mokslo bei technologijų raidos pasekmes, ir jo sugrįžimas prie film noir stiliaus, kuris atsirado tada, kai vyko Antrasis pasaulinis karas. Į to karo laikus nukels Bryano Singerio „Valkirija“ (LRT, 12 d. 22.45), pasakojanti apie pulkininko Clauso von Stauffenbergo kartu su kitais karininkais 1944 m. surengtą pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį. Pasikėsinimas turėjo būti tik pirmas valstybės perversmo etapas. Jis nepavyko. Sąmokslininkai nuteisti mirties bausme. Von Stauffenbergas, kurį filme suvaidino Tomas Cruise’as, dabar laikomas didvyriu, nors kartais pasvarstau apie tolesnius įvykius, jei pasikėsinimas būtų pavykęs...
Tikrais įvykiais paremtas ir Seano Elliso filmas „Antropoidas“ (LNK, 16 d. 22.30). Jis apie pasikėsinimą į Prahos budeliu vadintą Hitlerio numylėtinį Reinhardą Heydrichą. Pasikėsinimą organizavo Čekoslovakijos vyriausybė emigracijoje Londone. Du jo vykdytojai – čekas Janas Kubišas ir slovakas Jozefas Gabčikas – parašiutais nusileido nacių okupuotoje tėvynėje, bet operacija iš pat pradžių ėmė klostytis ne taip, kaip buvo numatyta. Istorikai pasikėsinimą dabar vertina gana skirtingai: nors Heydrichas ir buvo nužudytas, vokiečių atsakymas buvo žiaurus – sudeginti kaimai ir nekalti jų gyventojai.
Gal paralelinė tikrovė ir egzistuoja, kartais man atrodo, kad kai kurie sutikti žmonės – iš jos, bet kol kas tenka gyventi šioje, kur daugiau žymių paliko prisiminimai. Jie būna net tikresni už dabartį. Turkų Čechovu vadinamo režisieriaus Nuri Bilge Ceylano „Laukinė kriaušė“ (TV1, 13 d. 22.55) – iš dalies apie tai. Tai ilgas ir neskubus filmas. Jo herojus Sinanas (Aydin Doğu Demirkol), pradedantis rašytojas, grįžta į gimtinę kažkur Šiaurės vakarų Turkijoje. Jis baigė mokslus, bet dar neišlaikė egzamino, kuris leis dirbti mokytoju. Regis, Sinanui tai nelabai rūpi. Jis susitinka su šeima, buvusia mergina, draugais. Pamažu jį įtraukia provincijos gyvenimas, į paviršių iškyla senos nuoskaudos ir prisiminimai. Įvykių „Laukinėje kriaušėje“ nedaug, režisierius kalba apie nematomas permainas, kurios vyksta žmogaus viduje, ir jos yra svarbios. Svarbiausia, kurią patirs Sinanas, – požiūris į tėvą, švaistantį pinigus lažyboms. Iš pradžių žiūrėjęs į jį iš aukšto, vaikinas pamažu pradės suprasti, kad jie labai panašūs. Tai suteiks ironiškajam Sinanui ir kartėlio, ir paguodos.
Kaip ir visuose Ceylano filmuose, itin svarbi vizualinė „Laukinės kriaušės“ pusė. Sinano pokalbius savaip komentuoja gražūs, poetiški vaizdai. Kartais jie nuskamba lyg meditacija. Režisierius meistriškai, bet neįprastai kuria įtampą – ji kyla iš personažo vidaus, jo nerimo. Tačiau „Laukinė kriaušė“ daug pasako ir apie šiuolaikinę Turkiją – apie moterų padėtį, netikinčiųjų Dievu būseną religingoje visuomenėje, apie žmones užplūdusią apatiją. Filmas pasirodė 2018 m., bet, regis, iki šiol aktualus Sinano pokalbis telefonu su senu draugu, kuris taip pat norėjo tapti mokytoju, bet dirba policininku ir neslėpdamas pasitenkinimo pasakoja, kaip vaikė „kairiuosius“.
Jūsų – Jonas Ūbis
