Perskaitęs televizijų programas supratau, kad prasidėjo kartojimų sezonas. Tai manoji švilpiko diena: pirmadienį atsidarau ką tik gautą programą ir bandau prisiminti, kiek kartų rašiau apie rodomą filmą – penkis ar dešimt? Juokingiausia, kad kartais prie tokio filmo pavadinimo puikuojasi žodis „Premjera“, mat viena ar kita televizija jį rodo pirmą kartą.
Užtat 1963 m. sukurti Jeano-Luco Godard’o „Karabinieriai“ (LRT Plius, 6 d. 21 val.) Lietuvoje nerodyti nė karto. Kai filmas pasirodė ekranuose, kritikai nusprendė, kad tai nesėkmė, žiūrovai ėjo iš kino salių, o dabar „Karabinieriai“ laikomi vienu blaiviausių ir baisiausių pasisakymų apie karą, žmogaus prigimtį ir prievartą. Kartu tai vienas mažiausiai realistiškų Godard’o filmų, nors jame režisierius naudoja daug dokumentinės medžiagos.
Broliai Ulisas ir Mikelandželas gyvena lūšnoje kartu su žmonomis Kleopatra ir Venera. Kartą pas juos atvyksta karabinieriai su karaliaus laišku. Karalius paskelbė mobilizaciją, kviečia brolius kariauti ir žada galimybę grobti, žudyti, prievartauti ir savintis viską, kas jiems nepriklauso. Tuo ir užsiims kareiviais tapę broliai. Laisvalaikiu jie rašys laiškus žmonoms: „Po savęs palikome lavonais nuklotą kelią. Labai graži vasara.“ Kritikams, kaltinusiems Godard’ą, kad rodo kareivius, neturinčius nė lašelio jautrumo, režisierius atsakė, kad rėmėsi Napoleono kampanijų ir Stalingrado mūšio kareivių laiškais. Tačiau karas, filmo veikėjų nuostabai, baigiasi ne jų pergale. Karas, kuriame dalyvauja Mikelandželas ir Ulisas, – ne konkretus istorinis įvykis, bet daugelio karų sintezė, jis vyksta Italijoje, Meksikoje ar Rostove prie Dono, nes Godard’as nori pasakyti, kad karas iš esmės lieka toks pat, nesvarbu, kur jis vyksta.
Filmas sukurtas pagal italų dramaturgo Beniamino Joppolo pjesę, scenarijų Godard’as rašė kartu su prancūzų Naujosios bangos mėgstamu scenaristu Jeanu Gruault ir italų neorealizmo klasiku Roberto Rossellini, kurį vadino savo mokytoju. Pokario metais kairioji inteligentija laikė Joppolo vienu svarbiausių italų autorių, kultiniu rašytoju. Visi jo kūriniai turėjo antifašistinę potekstę, o pats Joppolo Mussolini valdymo metais buvo kalintas už politinius įsitikinimus. „Karabinierius“ įkvėpė Bertolto Brechto kūryba. Godard’as ne tik išsaugojo brechtišką originalo dvasią, bet ir sustiprino ją grynai kinematografinėmis priemonėmis: perdėta, komiksus primenančia aktorių vaidyba, paties režisieriaus ranka parašytais intarpais bei specialia juostos apdirbimo technika – „Kodak xx“ juostoje nufilmuoti „Karabinieriai“ vėliau dar buvo perkelti ant specialios didelio kontrasto juostos. Todėl atsiranda įspūdis, kad filmas sukurtas daug anksčiau, gal net išgelbėtas iš ugnies ar užmaršties.
Dar prieš pandemiją pasirodė ne vienas filmas, kurių autoriai pranašavo žmonijai kylančią užkrečiamų ligų grėsmę. Australų režisierius Grantas Sputore 2019 m. sukurtame „Roboto vaike“ (TV3, šįvakar, 5 d., 21.20) rodo specialiai pastatytą objektą, kuris turi apsaugoti žmoniją nuo išmirimo ir padėti jai atgimti iš naujo. Čia gyvena mergaitė, kurią augina specialiai tam tikslui užprogramuota robotė. Netikėtai steriliame objekte atsiduria sužeista moteris, ją suvaidino Hilary Swank. Ji bando įtikinti mergaitę nepasitikėti robotais. Tai, ko gero, svarbiausias klausimas – pasitikėti žmogumi ar robotu.
Motinystės tema vis dažniau sulaukia žiniasklaidos dėmesio, bet rožinius straipsnelius apie motinystės malonumus keičia svarstymai, kodėl moterys nenori gimdyti. Tad ir Jasono Reitmano filmas „Auklė Tulė“ (TV3, 6 d. 21.30) aktualus, nes gerai „įsirašo“ į feministinį diskursą. Scenarijaus autorė Diablo Cody jame pabrėžia, kad motinystė paverčia moters kūną „karo veiksmų žemėlapiu su gyslomis, išaugančiomis iš gyslų“. Marlo (Charlize Theron) pagimdė trečią vaiką, bet taip pavargo, kad jau nebegali aprėpti namų, nusitrynusių ribų tarp dienos ir nakties. Tada jos gyvenime pasirodo naktinė auklė Tulė (Mackenzie Davis), ją pasamdė turtingas Marlo brolis. Tulė pasirodo naktį ir dingsta paryčiais, palikusi po savęs tvarką ir harmonijos pojūtį. Galima net įtarti, kad perdegusi ir persidirbusi vėlyvojo kapitalizmo Amerika, kuriai vis sunkiau išlaikyti standartą, – namą priemiestyje ir du automobilius, fizinę ir psichinę atsakomybę už šeimą, – susapnavo Tulę kaip trumpo atokvėpio galimybę ar dvasinės permainos pranašę.
Stéphane’o Brizé filmo „Panelė Šambon“ (LRT Plius, šįvakar, 5 d., 21.30) herojaus statybininko Žano (Vincent Lindon) ramų gyvenimą su mylinčia žmona ir sūnumi sudrumsčia mokytojos Veronikos Šambon (Sandrine Kiberlain) pasirodymas. Ji – iš kito pasaulio. Netikėtai tarp Žano ir mokytojos gimusi meilė – subtilaus filmo tema. Atrodytų, režisierius turi leisti jausmams įsiliepsnoti, bet vyksta atvirkščiai: Žanas ir Veronika abejoja, jaučiasi lyg būtų atsidūrę ties bedugne. Žanas nesugeba kalbėti apie jausmus, tad abiejų įsimylėjėlių bendravimas kartais skausmingas, kartais – net komiškas. Galima tik žavėtis aktoriais (beje, prieš filmavimą buvusiais tikra pora), kurie sugeba pasišaipyti iš savo personažų, o kartu apnuoginti jų jausmus.
Yra filmų, kurių pasiilgsti tik išgirdęs pavadinimą. Man toks filmas – Corneliu Porumboiu „Švilpautojai“ (LRT, 6 d. 00.45, LRT Plius, 7 d. 00.40). Jis prasideda kaip film noir – korumpuoto rumuno policininko ir lemtingosios moters meilės istorija, bet netrukus pasuka vingiuotais autorinio kino keliais. Policininkas (Vlad Ivanov) atvyksta į La Gomeros salą, mokosi ypatingos švilpautojų kalbos, bando bendrauti su mafija ir, svarbiausia, su kalbos mokytoja tamsiaplauke gražuole Gilda (Catrinel Marlon). Porumboiu siūlo pasinerti į visai linksmą absurdą, kuris ištinka niūrųjį policininką, bet kartu išjuokia visas įvairių svarbių institucijų veidmainystės formas. Su jomis, deja, susiduriame kartais net neperžengę namų slenksčio. Žinoma, ant jų reikėtų tiesiog nusišvilpti, bet ne visada pavyksta.
Praėjusią savaitę įsijungęs kažkurią LRT naujienų laidą sužinojau, kad Lietuva turi naują didvyrį. Tiesa, jis nieko neapgynė ir nieko neišgelbėjo, bet užtat keturis mėnesius plaukė per Atlantą ir taip šlovino Lietuvos vardą. Didvyrio žygis sužavėjo ne vieną tautietį, nuosekliai prisidedantį prie lietuvių virtimo totalia sirgalių tauta. Man labiausiai įsiminė reportažo iš Floridos pakrantės pabaiga – dvi gerai įmitusios moteriškės žaliais marškinėliais žiūri į kamerą ir kaip kanarėlės vienbalsiai kartoja: „Už Lietuvą!“ Regis, jos nieko daugiau ir nesugeba pasakyti, bet absurdas lyg iš „Monty Python“ skečo, todėl net suabejojau, už kokią Lietuvą Floridoje agituoja šios Atlanto nugalėtojo sirgalės. Už Lietuvą Floridoje? Gal ir būtų visai nieko, bet vis dėlto pripažinkime, kad kritinis mąstymas sirgalių tautai – pernelyg didelė prabanga.
Jūsų – Jonas Ūbis
