Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre kovo 14 d. atidaryta dailininkų Miriam Meras ir Žibunto Mikšio darbų paroda „Grafika“. Parodoje eksponuojama aštuoniolika Ž. Mikšio ir keturiolika M. Meras grafikos darbų.
Paryžiuje gyvenančių ir kuriančių menininkų darbai Vilniuje pristatomi retai. Abiejų pamiltas miestas yra Šiauliai, o patikėtinis – Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“. 1993 m. čia surengta Ž. Mikšio personalinė paroda, o po kelerių metų (1995 m.) pastarajam atvykus skaityti paskaitų Šiaulių universitete užsimezgė artima draugystė su Vygintu Ališausku, kuriam vieninteliam itin reiklus perfekcionistas Ž. Mikšys patiki eksponuoti savo darbus. „Laiptų galerijos“ pastangomis buvo surengta ir pirmoji bendra dailininkų paroda 1996 metais. Nuo tada galerija rūpinasi Lietuvoje esančia menininkų darbų kolekcija ir jos parodine sklaida.
Apžvelgiant menininkų porų bendras parodas prisėlina pagunda gretinti, lyginti, ieškoti bendrumų, atskirų asmenų kūrybą suplakant į vieną visetą, užgimusį ginčijantis prie bendro pietų stalo, o bemiegėmis naktimis neva išdiskutuotus bipolinius prieštaravimus norisi paversti kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius dėsniu. Vis dėlto atsispirkime tokioms pagundoms.
Šie metai Ž. Mikšiui jubiliejiniai – gruodžio 12 d. sukaks 90 metų. Gimęs 1923 m. Kaune, meno pagrindus jis įgijo pas skulptorių Alfonsą Janulį Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1946–1949 m. studijavo Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose, 1962 m. apsigyveno Paryžiuje. 1979–1988 m. dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją (iki 1985 m.) Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO) Paryžiuje. Menininkas yra įvairiapusė intelektuali asmenybė – istorikas, literatūros, teatro, dailės sričių žinovas. Ž. Mikšys kuria klasikinėmis grafikos technikomis: ofortas, litografija, linoraižinys. Šioje parodoje eksponuojami vien linoraižiniai. Ankstyvuosiuose, dar Vokietijoje sukurtuose dailininko linoraižiniuose ryški vokiečių ekspresionistų grupės „Tiltas“ (Die Brücke) įtaka. Ekspresionistinė estetika išlieka ir vėlesniuose šia technika atliktuose Ž. Mikšio darbuose.
1948 m. menininkas pradėjo kurti ir iki šiol kuria ypač originalias kompozicijos iš skirtingo šrifto teksto fragmentų. Kartais jas jungia į ciklus arba serijas („Džeinė, piratų sužadėtinė“, daina iš B. Brechto „Operos už tris skatikus“; 1955 m.). Į atskiras, geometriškai struktūruotas formas rašomas tekstas, kur raidės virsta ženklais ir vaizdas tampa artimesnis abstrakcijai, nesusietai su iliustracijos vaizdu. Tekstas-šriftas virsta pagrindiniu veikėju, svarbiu ne tik savo semantika, bet ir estetiniu vaizdu, užpildančiu visą žiūros lauką. Tuomet tekstui iliustracijų net nebereikia. Kitaip nei autorinėse knygose (livre d’artiste), kur šriftas ir vaizdai tradiciškai yra neatsiejama kūrinio dalis (pavyzdžiui, kaip V. Petravičiaus, P. Augiaus, K. Jonyno), daugumoje Ž. Mikšio grafikos ciklų literatūrinis tekstas tampa vieninteliu šeimininku. Kartais ant pageltusio laikraščio puslapio jam užtenka atspausti tik vieną frazę – „Viskas prašikta“ (1955), ir ginčytis su autoriumi nebesinori, ir vaizdų nepritrūksta...
Šioje parodoje galima pamatyti 11 tokių iš rašmenų sudarytų linoraižinių. Daugumą sunkoka identifikuoti, nes nėra signatūrų, o etiketažas informuoja tik apie atlikimo techniką. Informacijos stygių jutau ir prie Miriam Meras darbų. Datos po kūriniais labai palengvintų darbo suvokimą, padėtų suprasti jo vietą laike.
Iš kitų svetur kuriančių savo kartos Lietuvos grafikų Ž. Mikšys išsiskiria miestietiškos kultūros tematika, jam rūpi architektūra, miestas, žmonės mieste („Ruduo didmiestyje“). Iš tokių parodoje – ekspresyvūs, grubaus štricho portretai: „Mergaitės profilis“, „Pirmoji Sibilė“, „Antroji Sibilė“ (nors, regis, būtų užtekę ir vienos Sibilės, nes jos nedaug kuo skiriasi), kelios dinamiškos kompozicijos: „Smuikininkė“, „Trys moterys“, „Judita“.
Antro aukšto balkone eksponuojamos Ž. Mikšio žmonos Miriam Meras litografijos. Menininkė, gimusi Vilniuje, yra garsaus rašytojo, prozininko, scenaristo Icchoko Mero duktė, su tėvais 1972 m. emigravusi į Izraelį, vėliau įsikūrusi Paryžiuje.
Spalvotose M. Meras litografijose triukšmauja teatralizuotas veiksmas, figūrų tirštis pinasi karnavališkame šokyje („Ratas“, „Juokdariai“, abi 1986 m.). Sakytum, tikras paryžietiškas tulūz-lotrekiškumas. Ne mažiau dinamiškas jos kūryboje sūpuoklių motyvas. Jis varijuojamas daugelyje darbų – diptikuose „Supk mane“, „Aš aukštai, aukštai“, „Aš karalius, tu vergas“, „Supynės“. Nors litografijos technika sudėtinga ir daugiasluoksnė, reikalaujanti daug kantrybės ir išmanymo, M. Meras viską daro pati – nuo piešinio akmenyje iki spausdinimo.
Juodas ir baltas Žibunto grafikos pasaulis, spalvinga teatrališka Miriam ekspresija – tai du labai skirtingi, bet vienas kitą papildantys temperamentai. Iš šių skirtybių paslaptingai gimsta parodos vienovės jausmas.
Paroda veikia iki birželio 14 d.
Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10/2)
Dirba pirmadienį–ketvirtadienį 10–18 val., penktadienį ir sekmadienį 10–16 val.
