Lyg kopimas kalnų takeliu

Norėtųsi išskirti Diščenko parodą „Murakami manija“ atkreipiant dėmesį į proceso ir laiko sampratą jos grafikoje. Tatjana pirmą kartą eksponuoja knygas. Tai šešios dailininko knygos, dedikuotos Haruki Murakami. Dar 2008 m. viename interviu ji pasakė: „(...) kas yra skaitęs šiuolaikinį japonų rašytoją Murakami, pamatę mano darbus nustemba: čiagi Murakami? Galbūt. Tai mano mėgstamiausias autorius. Mėgstu jį už skaidrų liūdesį, paslaptingumą, ypatingą gyvenimo filosofiją“ (Audronė Jablonskienė, „Pabėgimas į Renesansą“, Respublika, 2008 11 18). Tai ir buvo realizuota 2011–2012 m. Tatjanos knygose.
 

Tačiau čia ne Murakami tekstų iliustracijos, o paralelinė kūryba, tik viena briauna susiliečianti su rašytojo romanais. Murakami skaitymas autorei tapo postūmiu, inspiracija savarankiškiems sprendimams. Grafikė interpretavo populiarų rašytoją ne visai taip, kaip galėjo tikėtis jo tekstų mėgėjai. Ko gero, ji pristatė visiškai subjektyvų, nostalgišką ir anaiptol ne šiuolaikinį Japonijos įvaizdį. Diščenko knygas greičiau pavadintum improvizacija amžinosios, harmoningosios, „aukso amžiaus“ Japonijos tema.

 

Šios menininkės knygos yra kuklaus formato ir skirtos ne parodai. Tai rafinuotas kabinetinis menas. Knygas reikėtų vartyti vienumoje ir tyloje, bendrauti su jomis atsargiai ir tik tête-à-tête. Neatsitiktinai ekspozicijoje šalia vienos Tatjanos knygos buvo padėtos baltos pirštinaitės, skirtos galimam jų vartotojui – vartytojui. Trys knygos („Pajauta“, „Švelnumas“, „Šiluma“) buvo sumaketuotos japonišku orihon, arbaarmonikėlės, principu, viena(„Chrysanthemum“) – įprastai įrišta stačiakampė ir dvi knygos („Prisukami paukščiai“, „Medituojantys vienaragiai“) – ritinėlių pavidalu.
 

Knyga armonikėlė išlankstoma, jos atvartus galima įvairiai suglausti, sugrupuoti, išgaunant skirtingas vaizdų kombinacijas. Taip įvairiai susidėlioja ir transformuojasi mūsų prisiminimų fragmentai, sapnai, filmo kadrai, pasakojimų nuotrupos (šiuo atveju netiktų leistis į kalbas apie haiku struktūrą, dao principus ir Laodzi). Paskui knyga vėl kaip vėduoklė suskleidžiama ir įdedama atgal į kruopščiai suformuotą futliarą. Šis lėtas veiksmas, taip pat ir knygos ritinėlio išvyniojimas, o paskui suvyniojimas ir aprišimas įvyksta realiu laiku. Akimirkos realumą jaučia ir pirštai, o žiūrovo akys fiksuoja kintančius ir pasikartojančius rankų darbo popieriaus intarpus, ofortų atspalvius ir faktūras, praslenkančias plonas raižinio linijas. Taip apmąstant ir patiriant vyksmą, žiūrovui pačiam jame dalyvaujant, knygų transformacijos įgyja kelių lygių perkeltines prasmes. Tatjanos knygomis veda kelias link apmąstymų apie laiką. Dailininkė bandė nepastebimai ir netiesiogiai išryškinti atminties ir dabarties laiko susitikimą, taip pat ir jį ženklinančių daiktų metamorfozes laiko slinktyje. Tokio proceso nepavadinčiau ritualu, nes jokia veiksmo dalis nepasikartoja. Jis greičiau primena lėtą kopimą kalnų takeliu, apžvelgiant panoramą, stabtelint prie reto augalo, atsisukant į tik ką nueito kelio vingį. Knygos apžiūrėjimo procesas nepastebimai tampa meditatyviu laiko atkarpų dėliojimu.
 

Vaizdai išeksponuoti stačiakampiuose oforto lakštuose, sukomponuotuose kaip japoniški langai ar širmos, kuriuos perstumiant žiūrovas gali vis kitką per juos pamatyti ir „perskaityti“ naują vaizdų derinį. Knygų futliarai paprasti, harmoningų proporcijų, su kukliomis rafinuoto grožio detalėmis. Tatjanos knygų vizualinei išraiškai labai svarbus ir spalvų pasirinkimas. Žiūrovu nepastebimai manipuliuojama. Jis visiškai neagresyviai, bet programiškai ir tvirtai priverčiamas nuolat stabtelėti ir ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti nepriekaištingą futliaro formą, lapų susiuvimus, įvertinti ofortų estetiką. Mano galva, vizualus laiko stabdymas paverčia Diščenko knygas tam tikra savivokos forma. Pajunti, kokie grubūs ir skubūs tavo pirštai, palyginti su kūrinio trapumu, ir mokaisi žvelgti, jausti pirštų galiukais. Tokios knygos yra taktilinės percepcijos pamoka, žvilgsnio ir lytos derinimo būdas.
 

Diščenko knygose nėra jokio žodinio teksto. Knygų lapus sudaro sudvigubinti ofortai, autorės susiūti pagal klasikinius japonų knygrišių amato reikalavimus. Estampus vienija bendra tema, tačiau kiekvienas turi savo išskirtinę formą ir turinį. Ofortuose pasikartoja du motyvai: chrizantema ir avies portretas. Jei žvelgtume į knygą literatūrinio simbolizmo žvilgsniu, šioje vietoje derėtų įterpti referatą apie tai, ką japonams reiškė saulės ir karalių gėlė chrizantema. Bet autorė savo vaizdų knygas „parašė“ ne simboliais, o chrizantemos žiedlapiais, kurių lėtas ir minkštas kritimas užpildo vaizdines pauzes. Per grafikos puslapius keliaujama chrizantemų keliu, sekant pavienių baltų žiedlapių pėdsakais. Visiškai vizualus, minimalistinis sprendimas, kurį kiekvienas gali priimti ar atmesti tik pabendravęs su knyga jos diktuojamame laike.