Tai, ko žodžiais niekad neišreikščiau

Buvo tokia, kai dar studijavau Telšiuose. Mano pirmoji paroda įvyko mokyklos, kurioje mokiausi, koridoriuje. Pristačiau tik grafiką, skulptūrai eksponuoti nebuvo sąlygų.

 

Regis, 1995 m., bet tiksliai nepamenu. Tuo metu atrodė, kad dėstytojai „kiša“ akademistinį piešimą, o taip norėjosi „pasitaškyt“, norėjosi laisvės. Tokiomis parodomis bandėme neva tai priešintis (nors tų priešų gal ir nebuvo). Tie mano grafikos darbeliai buvo gana romantiški. Parodos pavadinimo jau ir nepamenu, o gal jo net ir nebuvo. Tie darbai turbūt yra išlikę, bet jau nežinau kur.

 

Irgi Telšiuose, toje pačioje mokykloje. Buvo sunkūs laikai, nebuvo interneto, informacija gana sunkiai pasiekiama. Šiek tiek žinai, kad kažkas kažkur daroma, bet nieko aiškaus ir tikslaus. Labiausiai tais laikais sekiau ir domėjausi Navaku ir Šnipu. Vartydavau žurnalus, kuriuos pavykdavo rasti Telšiuose, į Vilnių juk dažnai neprivažinėsi, brangu. Nueini, būdavo, Telšiuose į biblioteką, tai randi tik kažkokius bulgariškus žurnalus apie Brancussi ir pan. Brancussi man buvo kažkoks „kosmosas“, pasiėmiau kirvį ir „pavariau“, pridariau visokių „a la brancussi“, bet paroda buvo surengta jau ne mokykloj, o mieste, parodų salėje. Priėjo visokios vietinės „grietinėlės“... Atsimenu, kad kažkokie svarbūs žmonės iš trikotažo skyriaus padovanojo megztinį. Dar ir dabar turiu, bet kur aš jį padėjau?! Toks Telšių stiliaus, su kažkokiom siuvinėtomis detalėmis. Tuomet labai modernus buvo, dabar irgi labai stilingas būtų, reikėtų susirasti, gerai dabar atrodyčiau su tokiu. Paskui dar darėm parodėlę ir poezijos (ne mano) skaitymą vienoj Kretingos arbatinėj. Dar vėliau jau per Duonį (Donatas Jankauskas, – aut. past.) pradėjau labiau reikštis ir profesine prasme. Duonis Telšiuose organizavo gatvės meno simpoziumus, tai ten pradėjau po truputį žymėtis, o paskui jau ir į Vilnių persikėliau, pradėjau mokytis Dailės akademijos Skulptūros katedroje.

 

Net nežinau... Kai studijavau Telšiuose, mano disciplina buvo labiau akcentuojama kaip akmens apdirbimas, anksčiau taip ir vadinosi – ne „skulptūra“, o „meninis akmens apdirbimas“, vėliau pervadino į „skulptūrą“. Na, išmokom akmenį tašyti, dabar visai neblogai pritaikau gyvenime. Tiesą sakant, iš pradžių, kai dar gyvenau Klaipėdoje, mokiausi profesinėje laivų remonto mokykloje. Ir laivuose esu dirbęs, prieš tai dar mokiausi sporto mokykloje.

 

Irklavimą, o paskui po profesinės mokyklos išėjau iš tėvų, pradėjau dirbti, keliauti. Pėstute į Kaliningradą nuėjau (toks žygis buvo), praleidau darbo dieną ir išmetė iš darbo. Galvojau, kad reikia kažką daryt, o tuo metu mano brolis (Andrius Erminas, – aut. past.) mokėsi Telšiuose. Pažiūrėdavau į jo nuotraukas su visokiais įdomiais „baliukais“ ir sugalvojau pabandyti dar ir ten pasimokyti, kaip tik kitą dieną turėjo būti stojamieji. Pasakiau broliui, o jis man – „ar tu durnas? Ar tu bent esi paišęs kada nors? Tu stok į Kauną, į kokius nors vytelių pynėjus ar dar ką nors.“ Bet visgi norėjau į skulptūrą, tai brolis pamokė šio bei to per naktį ir įstojau.

 

Kad ėmiausi religinės temos, tai čia tikrai ne naujovė. Pavyzdžiui, mano bakalauriniame darbe ji irgi buvo labai svarbi. Ten buvo toks kryžius su laidais, kaip nuoroda į liaudies skulptūros motyvą – šv. Pranciškų su stigmomis. Bet ir gyvenime man šis klausimas aktualus. Manau, kad žmogus yra tikintis, nors jis save laiko, pavyzdžiui, ateistu. Žmogus negali gyventi be tikėjimo, kažkaip ir kažkuo jis vis tiek tiki. Galvodamas apie šitą parodą, planavau vartoti krikščionišką terminiją, nes taip man labiau priimtina. Tačiau tai yra tiesiog kalbėjimas apie abstraktų tikėjimą ir tą žmogaus būseną, jausmą, kai kažkuo tikima – kaip jis tuo metu jaučiasi, kas vyksta jo viduje, kai nebeveikia sąmonė.

 

Manau, kad jis toks kažkoks juslinis arba aš tiesiog kalbu apie tokį juslinį tikėjimą. Kaip ir tie, pavyzdžiui, deformuoti baldai (menininko kūrybos motyvas, – aut. past.). Man jie irgi labai jusliški. Kai išeinu iš namų, užrakinu duris, atrodo, kad juose kažkas liko, kažkas vyksta, juda kaip tose pasakose, kai žaislai, likę vieni, pradeda ką nors veikti. Mes žinom iš patirties, pavyzdžiui, kad ugnis yra karšta, bet daug ko ir nežinom. Uždarau pečių ir nežinau, kas ten vyksta, gal ten nykštukai vaikšto. Man labai įdomi ta žmogaus būsena nežinant, nes tik tada tu gali tikėti, o kai ką nors sužinai, imi ir nustoji tikėti. Ir man atrodo, kad dailė – tokia sritis... Ją reikia mokėti išnaudoti, čia tu gali (ir turi) vizualizuoti tai, ką sudėtinga aprašyti. Savo kūryboje bandau taikyti tokią dailės prigimtį.

 

Sunku pasakyti. Kaip menininkas, tiesiog esu įpratęs taip išsakyti savo mintis, ir toks būdas atrodo paprasčiausias. Tikrai nesu geras verbalinės kalbos žinovas. Vaizdais ir vaizdiniais galiu daryti tai, ko žodžiais niekad neišreikščiau.

 

Pavadinčiau juos ne rastais objektais, bet mano sukurtais ir iš naujo rastais. Pavyzdžiui, pelkę ar medelį (instaliacijos fragmentai, – aut. past.) jau kažkur naudojau. Kaip koks muzikantas imu ir aranžuoju kūrinius, tada jie visai kitaip suskamba. Man toks aranžavimas kelia dar didesnį džiaugsmą nei visai naujo darbo sukūrimas. Atgaivini ir parodai seną darbą kitaip. Iš pradžių maniau, kad šią parodą bandysiu daryti kitaip nei ankstesnes. Svarsčiau, kad reikia pabandyti kurti platesniam žiūrovų ratui, gal reikėtų įtraukti kokių nors POP elementų. Kristaus portretas turi šiokio tokio „popsiškumo“, bet galų gale man atrodo, kad viskas visai skoningai išėjo. Popsiškumą stengiausi prislopinti įtraukdamas tokius objektus kaip peilis su „bambaliu“.

 

Peilis „bambaly“ mano galvoje jau senokai gulėjo. Apie šitą objektą galvojau dar prieš parodą. Pasąmonėje plaukiojo mintys apie duslintuvą ir rusiškus filmus, kuriuose būdavo tokie savadarbiai šautuvai su užmautais bambaliais, kad nuslopintų šūvio garsą. Atrodo, kad viskas aišku – pagalys, izoliacija, „bambalis“, peilis – viskas iš mūsų aplinkos, bet jų derinio paskirtis keista ir neaiški. Dar „pasidaryk pats“ estetika – kam visa tai? O pavadinimas gimė iš tokio estetinio vaizdinio – gintarinės kaukolės ir lentynėlės, ją iš pradžių daryti ir norėjau. Pavadinimas atsirado tuo pačiu metu, bet ilgainiui jis pradėjo labiau veikti nei tasai objektas, tiksliau, jo vaizdinys, ir pradėjau kurti nuotaiką, o ne patį vaizdą. Galų gale taip išėjo, kad gintarinės kaukolės vaizdinys visai išnyko, liko tik užuomina – tas mažas „kaukoliukas“. Juk save irgi matau kaip Magdalietę.

 

O kita instaliacija yra apie sukauptą dėmesį. Čia dar labiau laviruojama tarp POP ir egzistencialistinių temų. Norėjau gana tiesmukai pabrėžti stebėjimą, dėmesio sukaupimą. Tas žmogelis dar taip primityviai išdrožtas, tiksliau, ištašytas su kirviu... Juk šiais laikais galima gerokai paprasčiau viską padaryti, pavyzdžiui, išlieti figūrą iš plastmasės ar dar kažkaip. O pelkė su ledukais irgi yra išdrožta iš organinio stiklo, o ne išlieta. Viskas padaryta taip primityviai, be reikalo apsisunkinant. Iš pradžių šitą darbą galvojau pavadinti „Nelaiku nušvitęs“ arba „Nepatogiu metu nušvitęs“. Tai savijauta, kai kažkas šoka, skamba muzika ir staiga ateina nušvitimas, imi ir pasijauti visiškai ne vietoj, toks nuogas, o jis čia, žiūri į tave.

 

Mano atveju ryšys su siurrealumu stiprus. Puikiai matau šią sąvoką savo kūryboj. Mano vonioj yra veidrodis, kurį esu naudojęs savo parodose. Tiesiog apverčiu jį ir prikabinu stiklinę, o tai vadinu „Siurrealu“, todėl siurrealizmas man priimtinas. Dar uždedu Jericho rožes, žinai, kas tai yra?

 

Kai nusipirkau tą rožę, prie jos buvo labai gražus aprašymas, kurį naudoju ir parodose. Jericho rožė ten gražiai aprašyta kaip Marijos gėlelė, ir dar visokių abrakadabra prirašyta – visa tai aš irgi vadinu siurrealizmu.

 

Taip, galbūt. Bet nesistengiu taip kurti labai sąmoningai, tiesiog vaizduoju nerealybę realiomis priemonėmis, nors, kita vertus, tai vis tiek yra realu. Ir tai, kas siurrealu, kūrinyje galiausiai irgi yra realu.

 

Patinka Donatas Jankauskas dėl pankiškumo, chuliganiškumo. Dar Žilvinas Landzbergas, o iš truputį vyresnės kartos tai, žinoma, Navakas ir Šnipas. Kai dar net negalvojau apie akademiją, jau mokiausi iš jų vartydamas žurnalus, tada nė nemaniau, jog kada nors su jais bendrausiu. O kalbant apie šiuolaikinį meną, tai man atrodo, kad dabar labai daug kas vyksta internete, virtualiai, ir ten asmenybes sunkiau užfiksuoti, labiau pastebi vaizdus nei jų kūrėjus. Man atrodo, kad dabar yra kaitos, lūžio metas. Parodoje „Lietuvos dailė. 18 parodų“ pasijuto, kad kai kurie menininkai (aš tarp jų) buvo labiau reikalingi erdvei užpildyti, kažkokiai vizualumo spragai užlipdyti. Aš pats niekada nesiveržiu į tokias parodas, nesu labai komunikabilus, bet kai kas nors pakviečia, mielai dalyvauju.