Urbanistinis peizažas mozaikos pikseliais

Niekada nesupratau menininkų, kurie atradę savo stilių tą patį gali kurti visą gyvenimą. Dar prisimenu sovietinių laikų apžvalgines parodas, kurių dabar jau beveik nėra, pavyzdžiui, tapybos respublikinė paroda, į kurią visi sunešdavo savo darbus. Tokiuose renginiuose, būdavo, eini ir iš toliausiai gali atskirti, kieno darbas pakabintas – labai neįdomu. Patinka tokie menininkai kaip Mačiūnas ar Beuysas, niekada nesuprasi, kur buvo jų kūrybinės ribos, pamatęs naujus darbus kiekvieną kartą gauni šoką. Tiesa, negyvenau tais laikais, bet žiūrėdamas į visą jų kūrybos išklotinę pamatai labai plačią skalę. Manau, toks ir turi būti menininkas, o tas, kuris kuria, nors ir labai gražiai, bet nuolat tą patį, yra labiau amatininkas. Smagu po vieno etapo atrasti kažkokį visai naują kodą, bet sukuri seriją darbų, ir viskas. Gal savaime ateina momentas, kai nebegali apsikęsti ir pasidaro nebeįdomu. O tokios monotoniškos kūrybos nesuprantu: ten medis kairėj, ten dešinėj, du medžiai, po to trys, žali medžiai, rudi medžiai. Kaip gali neatsibosti?

 

Kartais pati technika daug ką padiktuoja. Pavyzdžiui, kurdamas atspaudus ant metalo mokiausi iš savo klaidų. Dėl technologijų prie vienos klišės gali sugaišti labai daug laiko. Todėl turi gerai viską apgalvoti, be to, smulkiausios detalės neatsispaudžia. Galiausiai mano kuriami vaizdai dėl minėtų technologinių sunkumų pradėjo artėti prie logotipo, minimalizuoto ženklo sampratos. Visada stengiesi kuo daugiau atmesti, mąstai, reikia to ar nereikia, kol galiausiai vaizdas išsigrynina. Su tapyba buvo panašiai. Dabar jau matau, kad tai visiškai ne mano kelias, o spalva man net nereikalinga. Ir tada jau tapiau tik dviem, trim spalvom. O mozaikoje spalvos išvis beveik negali būti, todėl vaizdas gimsta atsižvelgiant į galimybes. Esu perfekcionistas, todėl jei kūrybos procese matau, kad neišeis padaryti taip, kaip planavau, metu darbą. Taip atsitiko ne su vienu kūriniu, juk nestovėsi ir neaiškinsi po to prie darbo, kaip čia iš tikrųjų turėjo būti.

 

Kurdamas darbus iš metalo atspaudų ir emalės nupiešdavau eskizą ir tuo praktiškai mano darbas įgyvendinant meno kūrinį baigdavosi. Vėliau mano funkcija būdavo stovėti šalia meistro ir stebėti darbo procesą. Taigi, gal mozaika buvo kaip kontrpriemonė susigrąžinti visą tiesioginį darbą rankomis nuo idėjos sukūrimo iki galutinio įgyvendinimo. Ja susidomėjau prieš keletą metų ir sukūriau mozaiką naudodamas klasikinę techniką, tačiau temą pasirinkau šiuolaikinę. 2011 metais dalyvavau tarptautinėje XV Talino grafikos trienalėje „For Love Not Money“, pristačiau dvi mozaikas: „Flowers are a girl’s best friend. Narcizas“ ir „Flowers are a girl’s best friend. Rožytė“. Tai paskatino imtis didesnio projekto kuriant mozaikas, kurios atlieptų šiandienį gyvenimo pulsą ir ritmą. Ši technika reikalauja daug kruopštaus darbo. Per dvejus metus gimė mozaikų ciklas. Man atrodo, kad mozaika gali būti labai šiuolaikiška. Iš smulkių detalių sukurtas vaizdas primena pikselius priartintoje nuotraukoje, dėliodamas tuos akmenis aš pats tampu didžiuliu spausdintuvu.

 

Ne šiuolaikinio pasaulio, o urbanistinį peizažą. Ir tikrai mano darbai yra paremti natūra. Gal net pleneriniai, jei suteiksime šiam žodžiui platesnę prasmę. Nes jie yra ne išgalvoti studijiniai darbai, o paremti tuo, ką matau realybėje. Visi tie objektai realiai egzistuoja. Kai kurie iš jų netgi man pozavo, tikra šio žodžio prasme.

 

Tiesa. Pažiūrėkit į meno istoriją, meno prigimtis tokia – atliepti laiko dvasią ir galimybes. Juk labai lengvai galime atskirti Renesanso epochos kūrinį, antikinį paveldą, ilgai nesvarstę atpažįstame XX amžiaus pradžios kūrinius, visi jie turi tos epochos ženklus. Dėl to ir dabar nesibaidau nieko, kas nauja, šiuolaikiška. Tokį pasaulį ir fiksuoju. Gaila, kad daugelio galvose dar taip ir liko tas „samuolynas“. Suprantu, kad Lietuvos dangus, anot Sauliaus Tomo Kondroto, – žeminantis žmogaus orumą. Bet juk yra ir kitų spalvų...

 

Man priimtina labai plati meno kalbos gama. Nuo streetart’ o, jei jis geras, iki klasikinės tapybos, pavyzdžiui, labai žaviuosi paskutinio dešimtmečio Davido Hockney darbais. Tik nesu tikras, ar pats Hockney sugebės ilgai kurti tokius darbus, nes jis irgi vienas iš tų menininkų, kurių negali nuspėti. Tiesa, jo etapai ne tokie trumpi kaip mano. Taigi, aš neturiu amžiaus, žanrų ar stiliaus cenzo. O dėl architektūros – manau, kad tai tikrai veikia. Architektūra labai daug davė, pirmiausia paveikė mąstymą. Pirmas svarbus architekto klausimas sau – kodėl visa tai yra? Brėždamas brūkšnį tu turi atsakyti, kodėl brėži. Jei neturi idėjos, geriau pasėdėk. Galbūt iš architektūros ir dėmesys linijai. Manau, kad forma tikrai stipriau už spalvą. Juk net spalvų dėmės turi kontūrus ir aš pats su pieštuku galiu daugiau. Apskritai tikiu, kad architektūra turi labai didelę reikšmę mūsų gyvenimui. Žmogiškas mastelis, proporcijos ir įkvepianti aplinka visai kitaip veikia žmogų. Tokioje aplinkoje aiškiai matai miesto ar savo kiemo idėją, tau suprantama, kodėl padaryta taip ar kitaip.

 

Manau, meno kūrinys neturi kelti iliuzijos, kad jį galima nupirkti. O dydžiai tikrai veikia. Pavyzdžiui, man labai patinka milžiniškos Jonathano Borofsky skulptūros Vokietijoje. Aišku, visam tam reikia didelių finansų. Ir savo mozaikas norėjau dar didesnes padaryti. Žaviuosi grandiozinėmis idėjomis. Gal todėl visada traukė ir žemės menas. Esu net tokį teorinį projektą sukūręs, Lietuvos valstybės teritoriją pagal aukso pjūvio proporcijas sulyginau, padariau ją tiesią, simetrišką. Net Kuršių neriją, tokią sudėtingą, išlyginau. Yra visas projektas, kaip tai būtų galima padaryti, kraštus išbetonuoti, visur ta tiesi linija būtų, krantai suvesti, kad civilizacija matytųsi. Tokie grandioziniai projektai parodo žmogaus buvimą, pranašumą prieš gamtą. Dar turiu kitą kūrinio idėją – pastatyti milžinišką, kokių 100 metrų ,,štangą“ į dangų, vėjo ir šoninių apkrovų veikiama ji smarkiai vibruotų ir gaustų. Žmonės dėl garso ir keliamo įspūdžio bijotų prie jos net artėti, įsivaizduokite visą tokią negyvenamą miesto dalį. Kokią emociją tai perteiktų. Aišku, dar joks inžinierius tokiai idėjai nepritarė. Apskritai matau didelį nesusikalbėjimą. Žmonės nesupranta, kad menas turi būti savitikslis ir mažiau deklaruoti socialines ir kultūrines problemas.

 

Norėčiau sukurti kūrinių, kurie išvis neturėtų jokios prasmės. Bet tai labai sunku. Kiekvieną kartą, kai duodi sau tokią užduotį, kūrinys jau įgauna prasmę. Toks užburtas ratas... Bet manau, jei kam nors pavyktų, tai būtų absoliutaus meno pasiekimas – visiškai nieko nesakantis darbas. Tačiau tai turėtų būti sąmoningai padaryta. Praktiškai neįveikiama užduotis.
 

Pavyzdžiui, kurdamas mozaikas ,,Flowers are a girl’s best friend. Narcizas“ ir ,,Flowers are a girl’s best friend. Rožytė“ padariau tikslias prekių etikečių kopijas. Jos tokios tikslios, kad gali net brūkšninį kodą nuskenuoti. Mozaika ,,79,99“ visiškai atitinka parduotuvės kainos formą. Atrodo, nėra nieko iš šalies prikišta, bet vis tiek, juk tai žmogaus kūrinys, protu atrinktas vaizdas, tai nėra kažkoks gamtos darinys, kuris iš mąstančiojo pusės gali atrodyti beprasmis. Kaip, tarkime, žolė ar dar kvailesnis padaras – medis. Menine prasme šie objektai neturi jokios aiškios prasmės, tai žmogus suteikia tiems objektams simboliškumo. Kartais net pabandau kurti užsimerkęs. Visada įdomu, kas gausis. Galiausiai atsimerki ir nustembi, rezultatas visai neblogas, nors kūrei visiškai nesąmoningai, automatiškai.

 

Bet juk mūsų gyvenimas toks ir yra. Minėtame kūrinyje panaudotas žodžių žaismas. Angliškas žodis game reiškia ne tik žaidimą, bet ir sumedžioto laukinio žvėries mėsą. Padariau šį darbą būdamas Špitzbergene, nes ten be šautuvo niekur negali eiti, labai pavojinga, meškos gali užpulti. O su šautuvu – vargas, juk vis tiek ginklas, baisu su juo vaikščioti... Šitas kūrinys kažkodėl tapo labai populiarus, draugai net marškinėlius prašė padaryti.

 

Tiesą pasakius, nemanau, kad mano kūriniai deklaruoja kažkokį kitą, nerealų absurdo pasaulį.
 

Kaip ir sakiau, dauguma mano darbų yra iš natūros. Kokį vaizduoju, toks jis ir yra. Absurdo pasaulyje tikriausiai būtų kažkas tobulesnio, nes tu žinotum, kad ką nors padarius įvyks visiškai kitaip, nei prognozavai. O dabar mes daug ką galime nuspėti. Viskas ir vyksta pačiu baisiausiu scenarijumi tiek kultūrine, tiek socialine, tiek politine prasme. Neseniai mačiau televizijos reportažą: vargšas senas žmogus, sergantis psichine liga, bus išmestas iš ligoninės, nes valstybė nusprendė juo nebesirūpinti, visi aplinkiniai ir kaimynai kalba, jog tai gali baigtis tragedija. Visi žino, bet niekas nieko nedaro. Taigi, ar čia ne absurdo pasaulis? Aišku, nekalbu konkrečiai tik apie Lietuvą, tai vyksta visame pasaulyje. Visa tai, ką matau ir vaizduoju savo darbuose, gal tik be senolio, kita kalba, bet mintis ta pati.

Daug dirbu reklamos srityje. Patinka braukti ribas tarp komercijos ir meno. Nors man nesuprantamas pats žodis – komercinis menas. Danielis Hirstas – labai perkamas menininkas, ar jis nuo to prastesnis – klausimas. Manau, gera reklama irgi yra didelis meno kūrinys. Dar padeda kelionės, pavyzdžiui, ne vieną kartą lankiausi Špitzbergene. Ten nėra jokių medžių, jokių žolių, vien ledas ir akmuo – grafika. Tiesa, tik dangus gal per daug spalvotas, bet gal ir tai galima būtų pakoreguoti kokiom neoninėm patrankom.