‒ Egle, kodėl tu rengi tik dviejų darbų parodą? Kokia čia paroda?
‒ Ai, su Severija taip sugalvojom.
‒ Apie ką bus paroda?
‒ Ai, meškos. Na, ir dar zuikis.
‒ O kodėl taip ilgai tu juos kabini, tuos du paveikslus? (Tris dienas Eglė Ridikaitė praleido galerijoje instaliuodama parodą.)
‒ Ai, gerai reikia padaryti. Negaliu bet kaip.
Tie, kurie pažįsta Eglę, žino, kad daug žodžių iš jos neišpeši. Ji bėgs, skubės, darys, o tada žiūrėdama į tave iš padilbų ir juokdamasi taip, lyg jai dėl kažko būtų nejauku, greitakalbe pasakys:
‒ Va, padariau. Na, kaip?
Eglė Ridikaitė, „Kitas zuikis“. 2011 m. V. Ilčiuko nuotr.Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.Eglė Ridikaitė, „Paskutinis susirinkimas“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
