7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kitas zuikis

Eglės Ridikaitės paroda „Paskutinis susirinkimas“ galerijoje „Artifex“

Vilma Mačianskaitė
Nr. 44 (1150), 2015-12-11
Dailė
Eglė Ridikaitė, „Kitas zuikis“. 2011 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kitas zuikis“. 2011 m. V. Ilčiuko nuotr.

‒ Egle, kodėl tu rengi tik dviejų darbų parodą? Kokia čia paroda?
‒ Ai, su Severija taip sugalvojom.
‒ Apie ką bus paroda?
‒ Ai, meškos. Na, ir dar zuikis.
‒ O kodėl taip ilgai tu juos kabini, tuos du paveikslus? (Tris dienas Eglė Ridikaitė praleido galerijoje instaliuodama parodą.)
‒ Ai, gerai reikia padaryti. Negaliu bet kaip.

Tie, kurie pažįsta Eglę, žino, kad daug žodžių iš jos neišpeši. Ji bėgs, skubės, darys, o tada žiūrėdama į tave iš padilbų ir juokdamasi taip, lyg jai dėl kažko būtų nejauku, greitakalbe pasakys:
‒ Va, padariau. Na, kaip?

Tik du darbai. Ir abu apie tą patį, sako Eglė.

Įeidami į galeriją atsiduriame tiesiai prieš visą sieną užimantį darbą ‒ tuščiame kambaryje, visiems besirenkantiems atsukęs nugarą, tiksliau, užpakalį, kur prie šortukų prisegta pūpso uodegėlė, stovi Eglės sūnus – „zuikis“. Dvi stačios baltos ausys styro kaip antenos, langas įrėmintas ryškia, à la Henri Rousseau paveikslas, užuolaida, visai nebūdinga posovietiniam interjerui, į šoną numestas pliušinis trolis ir „zuikis“, įsistebeilijęs į žydro dangaus tolį. Jis ko nors laukia? O gal jis nenori su niekuo kalbėtis ir tik apsimeta, kad žiūri? O gal jis tiesiog nesugalvoja, ką veikti, kaip ir šiandien – galerijoje, pilnoje žmonių, susirinkusių įvertinti, ar Eglė Ridikaitė yra geresnė menininkė, ar mama.

Ši personalinė paroda „Paskutinis susirinkimas“ skirta Eglei mamai,  kad ji apmąstytų savo, kaip motinos, vaidmenį. Na, o „zuikis“, jau seniai išaugęs raudonas kojines, mataravo kojomis sėdėdamas ant palangės „Artifex“ galerijoje, susirūpinęs, kad tik per ilgai viskas neužsitęstų ir jis greičiau galėtų sprukti namo. Jam tą vakarą mamos vaidmuo visai nerūpėjo, nes ji buvo ne jo. Ji ‒ visų. Deja, tie visi, ateinantys pažiūrėti parodos, nenorėjo niekur eiti, nes jiems patiko į galeriją perkelti „zuikio“ namai.

Mažutė „Artifex“ galerija Eglės trijų dienų pastangomis buvo dar labiau sumažinta ‒ siena, jos įsivaizdavimu, labiausiai tikusi jos tapytam zuikiui, pasirodė per maža. „Vienintelė erdvė, kuri atrodė tau gražiausia – netinkama“, ‒ sako Eglė. Na, ką padarysi, Egle... Ne viskas būna taip, kaip mums norėtųsi. Zuikis užaugo ir netilpo.

Siauru, trumpu galerijos koridoriumi pro susirinkusių žmonių spūstį braudamasi į kitą kambarį, matau nišoje padėtą eskizų sąsiuvinį ir baltas pirštinaites, skirtas tiems, kurie norės jį pavartyti. Kadangi prie sąsiuvinio eilė, grūdamės į antrą kambarėlį, kuriame visą sieną užima antrasis darbas ‒ „Paskutinis susirinkimas“. Prie sąsiuvinio dar grįšime. Toli eiti nereikės: galerija ‒ vos keliasdešimties kvadratinių metrų.

Taigi, tik du darbai. Apie tą patį?

Antrajame darbe ‒ „zuikio“ meškos ir kiti žaislai, susodinti ant nutrinto kilimo palei visą ilgą sieną. Gražiai, tvarkingai sėdi ir kažko laukia. Ko? Gal ryto? Tuo metu Eglė mama, paguldžiusi „zuikį“ miegoti, eskizuoja jo meškas. Tai yra dirba menininke. Ir jai sekasi visus įtikinti tuo, ką daro, tik kol kas ne patį sūnų „zuikį“, besimalantį tarp susirinkusiųjų ir aiškiai rodantį, kad nori iš čia sprukti. Panašu, kad jis ‒ vienintelis tuo metu žmogus galerijoje (na taip, visgi ne zuikis ir netgi jau visai nemažas žmogutis), kuriam norėjosi išeiti. Kitiems norėjosi čia pabūti ilgiau. Ant drobės atkurti vaiko žaislai galeriją pavertė kažkuo ‒ kokonu, įsčiomis, jaukiu urvu ‒ bet kuo, tik ne baltu kubu, kaip tradiciškai vadinamos šiuolaikinės galerijos. Solidūs vyriškiai prašė pastatyti prieš meškas sofutę, kad čia galima būtų likti ir gyventi. Bent jau tol, kol užsidarys paroda.

Bet grįžkime prie sąsiuvinio. Iš tiesų, tik pradėjus jį vartyti panašu, kad menininkė ieško išraiškos būdų ‒ braukdama linijas bando atrasti formas, kurios taps jos naujų darbų pagrindu. Užsirašinėja padrikas mintis, kurios galbūt padės išplėtoti idėjas vėliau. Tačiau vartydama toliau pradedu suprasti, kad visas sąsiuvinis skirtas tam pačiam sūnui „zuikiui“. Tos mintys ‒ pašnekesių su juo nuotrupos ir džiaugsmai dėl radinių „Kinder Surprise“, tos naujų formų paieškos ‒ tai naujų vaiko pamėgtų marškinėlių piešinys, ant popieriaus lapų perkelta sūnaus emocija ‒ reakcija į jo tos dienos atradimus ar nusivylimus.

Visa tai užfiksavusi Eglė mama, paguldžiusi sūnų, sėda prie stalo dirbti Egle menininke. Pagal sąsiuvinyje „nufotografuotas“ mintis ir vaizdus pjausto trafaretus. Dešimtis, šimtus, tūkstančius tiksliai geometriškai išmatuotų trafaretų, kuriuos vėliau, kai Eglė mama išlydės sūnų į mokyklą, Eglė menininkė, prikalusi didžiulę drobę tiesiai prie sienos, užsidėjusi respiratorių, sluoksnį po sluoksnio, preciziškai, meistrišku tikslumu aerozoliniais dažais purkš kiekvieną „zuikio“ kambario kilimo centimetrą. Tokia Eglės tapymo technika.

‒ Egle, kaip apibūdintum savo tapymo stilių?
‒ Ai, nežinau, gal aš neturiu jokio stiliaus. Nebent purškimą aerozoliniais dažais galima pavadinti stiliumi.

Menotyrininkei Ramintai Jurėnaitei Eglės drobės primena tentus, bures, tapetus ar staltieses. Klaustrofobiškai namų erdvėje užsidariusios moters – menininkės, žmonos ir motinos – tema, anot Jurėnaitės, yra svarbi Ridikaitės paveikslų ikonografijoje (www.mmcentras.lt). Menotyrininkė Laima Kreivytė Eglės darbuose pastebi meno ir atminties nesunaikinamumą („Kvadrato perrašymai kvadratu“, Literatūra ir menas, Nr. 3508, 2015 02 13). Dailės kritikas Kęstutis Šapoka apibūdindamas menininkės kūrybą jos stilių pavadina „stilizuotu arba skurdžiu hiperrealizmu“ (http://www.letmekoo.lt/artists/egle-ridikaite/).

Tegu atleidžia visi garbūs menotyrininkai už paprastumą: man šie kūriniai – tai tiesiog jautri, nuoširdi, nenupudruota, atvira ir užburianti istorija. Jei rašant apie meną jį būtina su kuo nors lyginti, kontekstualizuoti, tai šitą Eglės parodą galėčiau palyginti nebent su Tracey Emin kūriniu „Mano lova“ (už šį kūrinį ji 1999 m. laimėjo Turnerio prizą). „Šiandien „Lova“ atrodo kaip archeologinis radinys iš tam tikro gyvenimo momento ‒ sujaukto, nelaimingo periodo, per reliktus išsaugoto amžiams. Lova, kokia ji jau niekada nebus. Tačiau ir Tracey Emin tapyti aktai šiandien byloja tą patį: savo gyvenimą menininkas gali reikšti pasitelkdamas pagalves ir tamponus arba dažus.“ (Jonathan Jones, „Tracey Emin is still the real thing – and that’s why we love her“, The Guardian, 2015 04 03)

Kodėl Tracey Emin lyginu su Egės Ridikaitės kūryba? Dėl bekompromisinės drąsos atskleidžiant visus savo gyvenimo užkaborius.

Na o „zuikis“... Sūnus iš mamos parodos sprukti namo nenorės tada, kai jau bus išaugęs ne tik „Artifex“ galerijos sieną, bet ir Eglės mamos, leidžiančios kitiems liestis prie jo istorijos tik su baltomis pirštinaitėmis, namus.

Eglė Ridikaitė (g. 1966 m.) studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1993 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, rengia personalines parodas. Tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius ’14“ ji buvo išrinkta geriausia menininke.

Paroda veikia iki gruodžio 12 d.
Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

Eglė Ridikaitė, „Kitas zuikis“. 2011 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kitas zuikis“. 2011 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, dienoraštis. E. Ridikaitės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Paskutinis susirinkimas“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Paskutinis susirinkimas“. 2014 m. V. Ilčiuko nuotr.