7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Senas geras“ Stanislavskis ir mecenavimo subtilybės

Šiuolaikinis Kinijos teatras

Vlada Kalpokaitė
Nr. 44 (1150), 2015-12-11
Teatras
Lai Huihui, Yewen Laubinger. A. Biliūnaitės nuotr.
Lai Huihui, Yewen Laubinger. A. Biliūnaitės nuotr.

Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų metafora apie Didžiąją kinų sieną, ji vis dėlto tiktų bandant nubrėžti mūsų žinių ribas: kažkodėl siena neblogai praleidžia viską, kas susiję su populiariąja Kinijos kultūra, politika, ekonomika, pramone ir kulinarija, o štai šiuolaikinio meno procesai lieka už šio pasaulio stebuklo. Ypač – šiuolaikinių scenos menų dabartis. Praėjusiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ matėme TAO šokio teatro spektaklį, bet tai niekaip nesukonkretino ir neaktualizavo teatrinio Kinijos gyvenimo peizažo.

 

Spėju, kad miglose skendima abipus jau minėtos sienos: kinai apie pasaulinio garso (mes taip tikime ir sakome) Lietuvos teatrą taip pat beveik nieko nėra girdėję. Tuo teko įsitikinti lapkričio pabaigoje praleidus porą valandų su nepriklausomo Pekino teatro Penghao meno vadove Lai Huihui ir nepriklausomo Šanchajaus teatro vaikams „ASK. Art Space for Kids“ prodiusere Yewen Laubinger.

 

Šios nepriklausomo sektoriaus atstovės dalyvavo Lietuvos kultūros instituto kuruojamoje Ekspertų vizitų programoje – drauge su neseniai pradėjusia Lietuvos kultūros atstovavimą Kinijoje atašė Agne Biliūnaite aplankė nemažai Lietuvos teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Prodiuserės žiūrėjo naujausią Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerą – spektaklį „Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Marčius Nepankinas niekuo netikėjo, arba Ga-ra-rar“ pagal Daniilą Charmsą, Stalo teatro spektaklį „Tarmių stalas“, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ pastatymą „Lietaus žemė“, teatro „Lino lėlės“ „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Atžalyną“ pagal Kazį Binkį ir net naujo režisierės Karolinos Žernytės pojūčių teatro bandymą Lietuvos energetikos ir technikos muziejuje. Spektaklių kūrėjus Huihui ir Yewen matė ne tik scenoje – turėjo progos su jais pabendrauti, dar susitiko su dramaturge Gabriele Labanauskaite, „Menų spaustuvės“ atstovais ir rezidentais.

 

„Jūsų istorija nenutrūko...“

Be abejo, visada smalsu, kuo (ar?) sudominome viešnias iš tolimos šalies? Prisipažinsiu: jų atsakymas buvo netikėtas, nes stereotipai vertė manyti, kad Kinijos atstovių akį galėjo patraukti teatro kalba, naudojanti daug šiuolaikinių technologijų, įvairių vaizdo modeliavimo ir t.t. efektų. Ogi – visiškai priešingai: „Mums abiem geriausias šios kelionės spektaklis – Stalo teatro „Tarmių stalas“, – sutartinai nusprendė abi kinų teatralės. Spektaklis, kuris per kasdienių daiktų istorijas kalba apie keturias lietuvių tarmes, nepaisant savo etnografinės, iš pažiūros lokalios raiškos, kreipėsi į žiūroves iš Kinijos kaip universalus pasakojimas. „Šis spektaklis buvo tikra atgaiva mano širdžiai. Radau jame tai, ko labai trūksta šiuolaikinėje Kinijoje, trūksta vaikams ir suaugusiems ne vien estetikos, bet ir etikos plotmėje – mūsų visuomenė prarado gyvenimo nuoširdumo pojūtį, prarado tradicijos, kultūros tęstinumą. Jūs turite visa tai ir kartu sugebate vystyti tradicijas, maitinti jomis šiuolaikinį teatrą. Mačiau labai daug objektų, daiktų teatro spektaklių, bet ten daiktas dažniausiai ir lieka daiktas, jis atlieka savo konkrečią funkciją ir tiek. Spektaklyje „Tarmių stalas“ daiktų magija prikelia senovės poetiką, kurią stiprina judesys, garsas, visa atmosfera. Kokia nuostabi autentika – spektaklio kūrėja naudoja tikrus, savo prosenelio skaptuotus medinukus! Man labai gražus šis ryšys, paveldimumas, laikų sąskambis“, – įspūdžiais dalijosi Lai Huihui.

 

Pasak jos, Kinijos lėlių teatro tradicija, kaip ir daugybė kitų klasikinių meno formų, šiuo metu gyvuoja tik muziejuose. Po 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį prasidėjusios Didžiosios kultūrinės revoliucijos natūrali istorijos raida sustojo, tradicijos buvo nugramzdintos į praeitį.

 

Matyt, vertindamos iš savo teatrinės tradicijos konteksto, Y. Laubinger ir jos kolegė sugriovė dar vieną mūsų įsivaizdavimą apie pernelyg teatrališkus aktorius, niekaip neįveikiančius šiuolaikinio postdraminio teatro reikalavimo tiesiog būti scenoje: „Man pasirodė, kad jūsų aktoriai nevaidina! Jie tiesiog būna savimi scenoje, atvirai dalijasi su žiūrovais savo išgyvenimais, tuo, kas aplinkui, kas supa mus visus, o ne skraidžioja kažkur toli danguje... Būtent ši patirtis man buvo svarbiausia Lietuvoje“, –  tikino Kinijos teatro kūrėja.

 

Mamų ir dantų gydytojų iniciatyvos

Viešnios papasakojo ir apie savo atstovaujamas organizacijas. Yewen Laubinger dirba viename Šanchajaus prekybos centre besiglaudžiančiame teatre vaikams „The A.S.K (Art Space for Kids“). Nors nedidelis privatus teatriukas, kurį įkūrė kelios veiklios mamos, skaičiuoja vos antrus metus, jis jau organizuoja tikrai nemažą tarptautinį festivalį (šiemet jame dalyvavo septyni spektakliai iš Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Rusijos, Danijos). „Mūsų tikslas – grąžinti į vaikų gyvenimą tikrus dalykus. Juk labai liūdina tai, kaip jie šiais laikais auga. Jaunąją kartą supa tiek daug plastmasės, elektronikos, daiktų ir tiek mažai dvasios. Žiūrėdama lietuviškus spektaklius, visąlaik mąsčiau apie galią, kurią turi tikras teatras, kokią didžiulę įtaką jis gali turėti žiūrovams, dalytis šia galia“, – svarstė Y. Laubinger.

 

Lai Huihui yra Pekino senamiestyje įsikūrusio nepriklausomo teatro Penghao meno vadovė. Šio teatro atsiradimo istorija, bent jau mums, skamba egzotiškai: 2008 m. jį įkūrė ir iki šiol išlaiko vienas Pekino odontologas. Teatre įrengta vadinamoji „black box“ – universali šimto vietų vaidybos aikštelė, kur vaidinami eksperimentiniai teatro, šiuolaikinio šokio, teatro vaikams spektakliai, vyksta įvairūs koncertai, taip pat veikia scenos menų biblioteka, nedidelėje erdvėje rengiamos parodos, yra kavinė.

 

Pasak prodiuserės, valstybinis finansavimas sudaro mažąją jų biudžeto dalį (teatras iš esmės gyvena iš bilietų pardavimo ir privačių lėšų); prieš keletą metų jie bendradarbiavo su nacionaliniu meno fondu, bet ši patirtis nepasiteisino – valstybė labiau nusiteikusi remti dideles oficiozines organizacijas ir visiškai komercinio, pramoginio turinio ir projektinio veikimo modelio įstaigas. Todėl teatrams, kurie norėtų išlaikyti meną kaip savo veiklos prioritetą, toks bendradarbiavimas su valstybe ir jo pasekmės nėra tinkami. „Mes stengiamės išlaikyti tą poziciją, kad menas turi būti laisvas – nuo valstybės paramos, propagandos ir komercijos. Mūsų pasirinkimas nėra lengvas, patiriame didelį spaudimą, bet stengiamės išgyventi. Rodome savo kūrybą, taip pat kasmet birželį ir liepą rengiame tarptautinį festivalį. Jį remia minėtas odontologas ir jo draugai“, – šypsosi Lai Huihui. Beje, pirmus ketverius metus festivalį rėmė valstybė, bet paskui Penghao teatras atsisakė didžiosios dalies šios paramos, nes imta kištis į programą...

 

Pasak meno vadovės, Penghao teatras, be abejo, nėra vienintelis Kinijos nepriklausomas teatras: „Svarbiausia yra tai, ką reiškia ta „nepriklausomybė“. Sakyčiau, šiuo metu šalyje auga privačių teatrų sektorius, nemaža jų dalis – pramoginiai. Taip pat yra ir eksperimentinių, net avangardinių trupių, bet, tarkime, jos gali neturėti licencijos viešai rodyti savo spektaklius. Žodžiu, jei nori išgyventi ir išlaikyti savo estetines ir etines vertybes, tikrai nėra lengva. Jei pasiseka taip, kaip mums, gelbsti dosnūs mecenatai.“

 

Pasenusi estetika ir neišlepinta, smalsi publika

Paprašyta pristatyti bendrą Kinijos šiuolaikinio teatro peizažą, Lai Huihui kalba lakoniškai: „Tradicinis, repertuarinis dramos teatras. Estetika – o, Stanislavskis. Visada, per amžius. Penkiasdešimtmetis režisierius, statantis sentimentalius spektaklius“, – negailestingai diagnozuoja teatro prodiuserė. Ji priduria, kad, kaip ir visur, teatrinis jaunimas ieško kitų kelių, kitokios teatrinės kalbos, mėgina eksperimentuoti, bet sunkiai skinasi kelius į pripažintas scenas. Šalia oficialaus teatrinio išsilavinimo daugėja galimybių tobulintis įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, informacija apie šiuolaikinio teatro tendencijas įvairiomis formomis pasiekia vis daugiau jaunųjų kūrėjų.

 

Tačiau teatrinės publikos mes galėtume pavydėti: pasak Lai Huihui, žiūrovai yra smalsūs, nėra problemos juos sukviesti kad ir į visiškai keistą, nematytą, sunkiau suvokiamą meno renginį. „Iš tikrųjų žmonės pasiilgsta gelmės, prasmių, jie pavargo nuo pramogų. Stengiamės visais atvejais pagalvoti apie kiekvieną pristatymą atskirai, jeigu reikia, prieš spektaklį, gastroles ar festivalį rengiame edukacinius užsiėmimus, paskaitas, diskusijas. Pavyzdžiui, jeigu kviesime jūsų Stalo teatro spektaklį, būtinai paruošime publiką – papasakosime apie Lietuvą, jos kultūrą, istoriją, tarmes, teatro raidą“, – darbo su publika principus dėstė prodiuserė. Jos kolegė iš Šanchajaus priduria, kad jos teatro tikslas – ištraukti jaunąją kartą iš netikro pasaulio, grąžinti pamirštas vertybes, kultūros tęstinumą, ugdyti gebėjimą diskutuoti, matyti esmę, mąstyti kritiškai.

 

Abi viešnios iš Kinijos visus šiuos idealus tikina pamačiusios keliuose lietuviškuose spektakliuose. Vadinasi, kultūros atašė Agnės Biliūnaitės sumanymai 2016–2017 m. surengti lietuviško teatro savaitę Kinijoje, pristatyti spektaklius tarptautiniuose festivaliuose, pažindinti Kinijos publiką su teatru „kitapus sienos“ yra visiškai realūs.

Lai Huihui, Yewen Laubinger. A. Biliūnaitės nuotr.
Lai Huihui, Yewen Laubinger. A. Biliūnaitės nuotr.
„Tarmių stalas“. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo
„Tarmių stalas“. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo