Ruta Lee: „Palmės tiktai siūbuoja, kvietkai kvepia, žydi...“

Artėjant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui, į Lietuvą skaityti pranešimo grįžta ir garsi mūsų šalies Holivudo aktorė – Ruta Lee. Nors pašnekovė atvirai sako, jog dar nežino, ką pasakos „tam jaunimui“, ji nekantriai laukia kelionės į Lietuvą. Ir dalinasi savo prisiminimais apie Lietuvą, šeimą ir, žinoma, kelią, kurį teko nueiti, siekiant savo svajonės tapti aktore. 
Su aktore jos namuose Los Andžele, Kalifornijoje, kalbėjosi Brigita Kulbytė.

Brigita Kulbytė: Jau po kelių dienų skrisite į Lietuvą. Kaip ruošiatės PLJS? Apie ką kalbėsite per susitikimą?

Ruta Lee: Visai nežinau. Pastaruoju metu buvau tokia užimta.  Šiuo metu atvykę mano giminės  iš Lietuvos, tai viską darom. Iš tiesų visai neturėjau laiko, sakau, lėktuve, kai atsisėsiu, tada ir pamislysiu, apie ką aš plepėsiu. Aš sena moteriškė, ką aš sakysiu tam jaunimui, tai velnias žino. Nežinau, nežinau ir baigta. (juokiasi)

B. K.: Kokia šiandien yra Jūsų kasdienybė? Kokios yra Rutos Lee dienos?  

R. L.: Pirmiausia, gyvenu gerai. (šypsosi)  Kožną rytą turim kavą prie baseino, pasikalbam apie dienos planus. Aš vis dirbu. Ne tiek daug kaip pirmiau, bo aš dabar senesnė ir tų rolių nėra. Ale vis tiek turiu televizijos programą „Gyvenimo būdas“ (Life style). Šituose mano namuose filmuojam daugiausiai.  Ateina žinomos žvaigždės, turim labai gerus pasikalbėjimus, vėliau malonu tai pasižiūrėti per televiziją.

B. K.: Jūs įkūrėte paramos fondą „The Thalians“. Ar ir toliau planuojate tęsti veiklą jame? 

R. L.: Mėginu vis atsiskirt, ba jau  beveik penkiasdešimts metų aš dirbu dėl to fondo. (juokiasi) Šiuo metu fondas dirba su psichologinių problemų turinčiais iš karo grįžusiais žmonėmis ir jų šeimomis. Nuo mažulyčių vaikų iki senelių. Globojam ir gelbėjam daug žmonių. Parvažiuoja namo tie mūsų jauni vyrai ir jaunos moterys, nežino kaip apsieti ir kaip gyvent – tai mes mėginam pamačyt.

B. K.: Taigi galime geriau įsivaizduoti Jūsų dabartį. Tačiau grįžkime prie Jūsų istorijos ir prisiminimų. Kokia yra tikroji istorija apie skambutį Nikitai Chruščiovui ir kuo tai baigėsi?

R. L.:  Mano senelis važiuodamas į Sibirą mirė traukinio vagone. Kojas sušalo. Kol senelė buvo Sibire, mes jai siųsdavom paketus, tuo metu buvo galima siųsti keturiasdešimt svarų. Vėliau visą mano šeimą paleido. Galėjo likti Sibire arba grįžti namo. Nors močiutė žinojo, kad nieko Lietuvoje neliko, viskas buvo paimta, vis tiek širdis nori būt namuose. Ji sugrįžo Lietuvon ir tada su mano pussesere gyveno netoli Klaipėdos. Po kurio laiko gavom laišką, kuriame ji mums dėkojo. Laišką  mano pusseserė rašė, bo senelė niekada neišmoko  rašyti ir skaityti.

Tą vakarą verkdama su draugais išėjau vakarieniauti. Kuo daugiau vyno jie pylė, tuo aiškiau atrodė, kad reikia kas nors daryti. Tai ką darysim? Šauksim [skambinsim, B. K. pastaba]  Chruščiovą. Ir kuo daugiau įsigėriau, tuo tai atrodė labiau įmanomas dalykas.

Parvažiavau namo. Buvo jau apie pirma ar antra valanda nakties. Pradėjau šaukti Chruščiovą.  Visada operatorės sakydavo, kad sujungti neįmanoma.  Aš sakau, noriu šnekėt su Nikita Chruščiovu, Kremliumi, Maskva, SSRS! Galų gale, jau kokią šeštą valandą pradėjau šaukti ambasadorių Vašingtone. Paskui pasišaukiau atgal rusų telefono operatorių. Jis sako man: „Ponas Chruščiovas nekalba angliškai, ar jūs šnekėsit su jo vertėju?“ Vertėjui pasakiau, kad noriu važiuot tiesiai Lietuvon, bo nežinau ar mano senelė gyva, ar mirus.

Buvau jau išsipagiriojus, galvą skaudėjo nuo vyno. Nenorėjau kalbėt su niekuo, pašaukiu dar vieną sykį, ir tą sykį tiesiog sujungė su Chruščiovo pirmutiniu sekretorium. O jis buvo lietuvis! Zenkevičius buvo pavardė. Mes pasikalbėjom lietuviškai ir jis sakė atsiųsti popierius...  Ilga pasaka trumpai – už 40 valandų mes jau sėdom į lėktuvą skrydžiui į Maskvą, o iš Maskvos – į Vilnių. Teko šešis mėnesius laukti, kol mano senelę išleido iš Lietuvos į Ameriką. Bet kai atskridom, senelė atsiklaupė (verkia), pabučiavo žemę... Ji čia išbuvo du metus, du mėnesius ir dvi dienas. Jeigu šventas Petras inlais mane į dangų, tai aš turėsiu tikrą pasikalbėjimą su Dievu, kam jis nedavė jai biskį ilgiau su mumis pabūt. (šypsosi)

B. K.: Kur Jūsų, kaip Holivudo aktorės, istorijos pradžia?

R. L.: Žinai, buvau jauna, durna, atrodė, kad visada taip bus. Kol pasieki tą vietą, kur atsidaro durys ir gauni pirmą rolę, tai daug klapato, daug laiko, daug rūpesčių būna. Ale vis tiek, aš pasirinkau tokią rolę gyvenime, kur niekada nebuvo mano valdžia. Visą laiką vadovavo kažkas kitas: tai režisierius, tai prodiuseris. Toks aktoriaus gyvenimas.

Dar kai gyvenome Monrealy (ten klimatas panašus į Lietuvos, šalta, žiemos su daug sniego, trumpos vasaros), mano tėvai norėjo kraustytis į Kaliforniją. Mama susisiekė su kunigu iš Los Andželo, kuris ten įkūrė lietuvišką parapiją. Ir kunigas Macijauskas pakvietė mūsų šeimą gyventi čia. Palmės tiktai siūbuoja, kaip dabar atsimenu, kvietkai kvepia, žydi... Abu tėvai taip insimylėjo Kaliforniją.

B. K.: Taigi Jūsų tėvai buvo emigrantai iš Lietuvos, siuvėjai... Kaip Jums pavyko atverti aktorės karjeros duris?

R. L.: Mano pirmi žingsniai scenoje buvo lietuviškoj Kazimiero parapijoj. Jau būdami čia, Kalifornijoje, susiradome mokytoją, vėliau ta mokyta padėjo surasti pirmąjį agentą. Tada gavau kontraktą su kompanija „20th Century Fox“ ir pradėjau vaidinti filmuose.

B. K.: Pasidalinkite istorija, kaip Jūsų žvaigždė atsidūrė žymiojoje Holivudo žvaigždžių gatvėje.

R. L.: Būdama dar visai jauna, lankiau Holivudo pagrindinę mokyklą, ėmiausi darbo būti pagalbininke kino teatre. Reikėdavo kino salėje su žibintuvėliu parodyti žmonėms, kur jų vieta. Įsidarbinau gražiausiame teatre Holivude – „Graumans‘s Chinese Theatre“, kur visų žvaigždžių rankos ir kojos įspaustos cemente. Buvau labai patenkinta tuo darbu, nes galėjau stovėti salės gale ir žiūrėti kožną filmą.

Paskui susirgo toji, kur bilietus parduoda. Mane paaukštino iki kasininkės. Bet aš matematikoj niekada nebuvau gera. Nuėjau ten ir pasakiau, kad nežinau, kaip elgtis su šita kasos mašina. Sako, jeigu duoda penkis dolerius, tai paspaudi du bilietus po du trisdešimt penkis ir įdedi penkis dolerius, išduodi grąžą. Mėginau. Tą naktį jiems trūko kokių 40–50 dolerių. Mane atleido. Tada nieko nebenorėjau. Mintyse tik galvojau, kad kada nors čia bus mano rankos ir kojos ir tada jūs pamatysit!

Metai pereina, trisdešimts metų pereina (juokiasi), keturiasdešimts metų pereina. Gaunu garbės kvietimą, kuriame parašyta, kad atidengs mano žvaigždę Holivudo gatvėje. Ir kur dabar mano žvaigždė? Tiesiog priešais kasą. (juokiasi)

B. K.:  Gal pabaigai galite pasidalinti, kas Jus labiausiai įkvepia?

R. L.: Matyt, kad viskas pareina iš lietuviškumo. Mano mama labai tyki, rami moteris buvo, ale turėjo geras smegenis. Labai gabi buvo, sugalvodavo, kaip važiuot, ką daryt, kaip nupirkt namus, kaip sutaupyt pinigus. O tėvas, tai jis daugiau mėgo svečiuosna būt ir turėjo tokį charakterį, kurį ir aš gavau. Viskas iš Lietuvos pareina!

2016 06 29

Siekiant atskleisti Rutos Lee kalbos savitumą, tarmiški posakiai nebuvo taisyti. [Redaktorės pastaba]