Kai plaukioti savuose vandenyse nebeužtenka

Marius Pinigis ir Marius Paplaukas – skirtingų šokių stilių atstovai, savo pečius surėmę bendram projektui „(G)round Zero“. Pinigis – profesionalius šiuolaikinio šokio atstovas, savo karjerą pradėjęs Kauno šokio teatre „Aura”. Šiuo metu jis aktyviai atstovauja Lietuvą ir Kauno miestą šiuolaikinio šokio spektakliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pinigis taip pat yra „Kaunas 2022” komandos narys, atstovaujantis jaunuosius menininkus. Jo porininkas Paplauskas yra gatvės šokių atstovas, savo pasiekimais gerai žinomas gatvės šokių bendruomenėje bei atstovaujantis Lietuvos vardą įvairiuose užsienio gatvės šokių čempionatuose. Nors abu šokėjai yra savo srities profesionalai, nei Marius Pinigis, nei Marius Paplauskas nebaigė jokių oficialių šokio studijų universitete ar akademijoje. „Galbūt todėl šokį mylime kitaip. Nesame įrėminti akademinių taisyklių, ieškome visų įmanomų būdų, kaip galėtume mūsų turimas žinias praplėsti.“ – teigia šokėjai.

Šokių praktikas Pinigis ir choreografas Paplauskas yra lietuviškosios šokių stilių sintezės ir šiuolaikinio šokio įsiveržimo į gatvės šokį pavyzdys. Menininkai pažįsta vienas kitą jau seniai, tačiau tik neseniai priėjo išvadą, kad dirbti vien savame stiliuje nebeužtenka, tad nusprendė išbandyti vienas kito kūrybines galimybes. Nusistačiusių suvokimo rėmų laužymas, savo kūrybinių klišių atpažinimas bei jų atsisakymas, naujų šokio technikų bei judesio kokybių paieškos ir mokymasis, asmenio požiūrio į šokio kultūrą keitimas – viso to siekia kūrėjai.

Noras išsiaiškinti, kokia šiuo metu yra šokio situacija Lietuvoje ir kas paskatino susiburti bendram, iššūkių reikalaujančiam projektui, sukuria puikią progą artimiau susipažinti ir pabendrauti su šokėjais. Planuotas pusvalandžio trukmės susitikimas išsivystė į pusantros valandos pokalbį apie šokį, neišvengiant trumpų nukrypimų į kitas gyvenimo sritis.

 Mums kalbantis Pinigis užsimena, kad trisdešimtaisiais savo gyvenimo metais priėjo tokią išvadą: „Aš savęs nebeįvardinu kaip šiuolaikinio šokio šokėjo. Man svarbu yra judesys. Tada, kai tu sau pripažįsti, kad tu esi judėtojas, nebeprisiriši prie konkretaus stiliaus. Tau pasidaro nebesvarbu, nes gali idėją paimti iš bet kur: iš jogos, gatvės šokio, kovos menų, gyvūnų, plevėsuojančių vėliavų, iš bet kur... Tada tu pasidarai truputį atviresnis ir pasikeičia judėjimo stilistika.“ Naujų sąlyčio taškų tarp skirtingų meno išraiškų paieškos, vadovavimasis ne tik akimis, bet ir visomis kitomis juslėmis priveda prie judesio kokybės atsiradimo šokėjų kūnuose bei atviro požiūrio kitiems stiliams.

Taip pat Pinigis įžvelgia šiuolaikinio šokio problemą, kurią galėtų padėti ištaisyti gatvės šokių praktikavimas bei pritaikymas tam tikrais aspektais. Jo nuomone, šiuolaikinio šokio šokėjams trūksta gatvės šokio atstovams būdingos aiškios formos, judesių tikslumo. Profesionaliame šiuolaikiniame šokyje labai daug dirbama prie kūno organikos. „Dabar visi krypsta link to, kad nėra labai svarbu, ar pėda tempta, ar netempta, toks petukas, ar kitoks petukas – yra bendras energijos judėjimas. Kartais iš to pasidaro toks bendras veltinis. Visi velia, velia, ir atėjusiam į spektaklį žmogui dažnai būna sunku žiūrėti, nes jis nebegali identifikuoti šokėjo ir su juo susitapatinti.“ Pinigis iš gatvės šokių mokosi tam tikrų judėjimo elementų: judesių tikslumo, aštrumo, smulkių bei greitų judesių, koordinacijos. Šokėjas pastebi, kad pas šiuolaikinio šokio atstovus „koordinacija reiškiasi įvairiomis spiralėmis, giliais judesiais.“ Pasak jo, gatvės šokėjų koordinacija – „žaidimas savo smegeninėje, didelis, greitas mikroprocesoriaus darbas.“ Po tokių šokėjo žodžių galime daryti išvadą, kad gatvės šokių praktikavimas ir įsisavinimas yra naudingas ne tik tam tikrų kūrybinių spragų užpildymui, bet ir šokėjo asmeniniam tobulėjimui mintyse ir fiziniame kūne.

Šokėjas Paplauskas išskirią gatvės šokių trūkumą, kurį gali padėti pakoreguoti šiuolaikinio šokio požiūrio įsisąmoninimas: „Aš priimu šiuolaikinį šokį kaip atskirą filosofiją, kurią galiu įdiegti šokdamas gatvės šokius, kad mano požiūris taptų platesnis, o ne toks siauras kaip daugumos gatvės šokėjų. Labai gaila, kad gatvės šokiai daugumos priimami ir juos norintiems šokti vaikams diegiami kaip kažkoks attitude^[1]“. Paplauskas gatvės šokių kultūrą apibūdina žodžiais „peace, love, unity and having fun^[2]”, tačiau pastebi, kad šia nuostata vadovaujasi retas gatvės šokių atstovas. Šiuolaikinius šokius jis įvardina kaip išeitį ir požiūrio keitimo sprendimo būdą. Taigi Paplauskas suvokia, kad šiuolaikinio šokio laisvė ir kiek kitoks nei įprastas gatvės šokėjų požiūris į saviraiškos galimybes gali įpūsti visiškai naujų teigiamų vėjų į gatvės šokių vystymosi raidą. Tačiau dėl tam tikro požiūrio laikymosi, labai sunku jauną žmogų palenkti į tą pusę, kuriai jis visą laiką priešinosi.

Paplauskas siekia būti tikru šokėju, o ne choreografijos atlikėju. Visgi, pasak jo, norint šokti, o ne vien atlikti, reikia labai daug dirbti su savimi ir savo ambicijomis. Ir Paplauskas, ir Pinigis sutaria, kad šiuo metu jiems svarbiausia yra ne galutinis kūrybos rezultatas, o pats kūrybinis procesas, kurio esmė yra kelti kūrybinius ir psichologinius iššūkius. Apie tai, kodėl abu menininkai galiausiai nusprendė sintezuoti savo idėjas, ir bandyti kartu kurti kažką naujo, Pinigis pasakoja: „Anksčiau buvo taip, kad vis dirbu, spektaklių – daug, bet proveržio nėra, kažko trūksta. Neradau motyvacijos. Atrodo, kad kažkur yra nematomos durys, ir negaliu jų atidaryti. Kai pradėjome šitą darbą [„(G)round Zero”, K. A. pastaba], dar nemačiau tų durų, bet man jos ėmė neberūpėti. Pats procesas yra žiauriai įdomus. Norisi subrandinti, išauginti, ieškoti, suklysti. Medžiagos ir būdų jau turim daug, tiesiog norisi atrasti tikrą dalyką, kuris mums abiem būtų įdomus iššūkis. Norisi abiem sėdėti vienoje valtyje, o ne tiesiog plaukti ta pačia upe, tačiau skirtingose valtyse. Mano tikslas buvo įtraukti Marių į profesionalaus šokio pasaulį. Man profesionalumas yra tuomet, kai gali šokti scenoje. Norėčiau, kad jis taptų ne tik šokėju, bet ir scenos profesionalu.“

Vadovaujantis šių šokėjų požiūriu ir tikslais, galime teigti, kad šiuolaikinio ir gatvės šokio kultūros geba ne tik bendradarbiauti, bet ir viena iš kitos mokytis. Šiuo atveju, skirtingų šokio stilių atstovai vienas kitą įvairiapusiškai papildo bei pradeda kurti naujus projektus. Pastarieji ugdo ne tik pačius šokėjus, bet ir žiūrovus, kurių dalis galbūt vis dar nesupranta šokio meno svarbos ir palieka jį kažkur kultūros paribiuose. Tikėkimės, kad dviejų Marių tandemas pažadins ne vieną komforto zonoje snaudžiantį meno ir šokio atstovą.