Būdai būti teatre

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

Meluočiau sakydama, kad istorijų apskritai nebuvo. Labai norint jas praktiškai visur būtų galima atsekti. Tiesiog čia jos buvo priemonė (ne tikslas), skirta padėti pačiam „buvimo kartu“ bei kūrybos, gimstančios tarytum čia ir dabar, procesui skleistis. Taigi pasakojimas virsta aplinkybėmis, kurias ne kažkokiam herojui, o visiems drauge – vaikams, tėvams ir aktoriams – tenka suprasti, patirti ir įveikti. Ryškiausiai tai atsiskleidžia ispanų „Farrés brothers i cia“ magiškoje kelionėje „Tripula“. Sunku pasakyti, sutapimas tai ar ne, bet kaip tik čia būta ir daugiausiai cirko elementų. Tarytum iš praėjusio laiko atklydę du entuziastingi veikėjai, broliai Jordi Farrés ir Pepas Farrés, visus susirinkusiuosius pakviečia drauge su jais pakilti karštuoju oro balionu. Tai tikra kelionė: reikia pripūsti balioną, visiems nusiauti batus ir pamažu sueiti į vidų. Na, o čia, skrydžiui prasidėjus, balionui siūbuojant į šonus, laukia įvairiausi pavojai, kliūtys ir nuotykiai... Turime buvimo kartu instrukcijas, žaidimo taisykles, aiškiai apibrėžtą erdvę ir laiką, bendrą tikslą, dėl kurio kartais tenka pajudėti, ir todėl iš tiesų galime išgyventi spektaklį kartu.

Beje, juk seniai aišku, kad pavojai suartina. Jų netrūksta ir norvegų „Peter Baden Productions“ muzikiniame pasirodyme „Ritmai iš kosmoso“, ir Belgijos lėlių teatro „TOF Theater“ „Dirbtuvėse“. Tad kliūčių įveikimas, kaip ir tradicinėse pasakose, niekur nedingo. Tik čia su jomis susiduria ne vienas herojus, o visi, stebintys veiksmą. Gal ir būtų galima ginčytis dėl spektaklio „Dirbtuvėse“, kuriame dvi atlikėjos kovoja su nebevaldoma, diktatoriška lėle, tačiau juk ir čia jaučiamos dvi supriešintos jėgos – ką tik padirbtos lėlės ir žmonių, gebančių tokią lėlę padirbti. Akivaizdu, kad jeigu lėlė paimtų viršų, įveikusi aktores galiausiai imtųsi ir žiūrovų. Patirtis vis tiek lieka bendra ir todėl suartinanti. Be to, šis spektaklis yra ir įvadas į vėliau sekusias tikrąsias dirbtuves, kuriose jau vaikai gamino lėles...

Likę spektakliai – ispanų trupės „Lasala“ kūrinys mažiausiems, 2–4 metų, žiūrovams „Nemieganti naktis“ ir norvegų „Dansearena nord“ jaunimui skirtas elektroninės muzikos ir šokių instaliacijų šou „Triukšmo kontrolė“ – taip pat neiškrenta iš bendro konteksto. Aktoriai ir vaikai atsiduria bendroje erdvėje ir, užuot susidūrę su prieš tai minėtais pavojais, tarytum mėgaujasi bendrais „dirgikliais“. Aktorių darbas šiuo atveju yra užduoti to mėgavimosi toną, rodyti galimus buvimo bendroje erdvėje būdus. „Nemiegančioje naktyje“ gaudomi besikeičiantys vaizdai, o „Triukšmo kontrolėje“ pasiduodama elektroninės muzikos ritmams.

Šiais metais festivalio „Kitoks“ pristatyti darbai supažindina vaikus su improvizacijos, paradokso, kūrybos proceso niuansais. Atvežti spektakliai mažiesiems žiūrovams leidžia pasijausti ne tiek stebėtojais, kiek kūrėjais: labiau skatina juos veikti, o ne mąstyti, būti, o ne žiūrėti. Interaktyvumas, aišku, gerai, tačiau galima įžvelgti ir keletą pavojų. Kaip nušvinta vaikų ir jų tėvelių akys, mažiesiems žiūrovams atsidūrus scenoje. Blyksi mobilieji telefonai – pirmųjų šlovės akimirkų įamžintojai. O kas lieka tiems uždariems, intravertiškiems vaikams? Jų mamos nervingai bando pačios atlikti vaikams skirtas užduotis, kad tik juos kaip nors užkrėstų, sudomintų. Neįsitraukęs vaikas čia netenka didžiosios patirties, tarytum neišgyvena spektaklio, lieka jame nebuvęs... Kyla grėsmė ir dėl to, kad spektaklis, taip intensyviai orientuotas į buvimą kartu, gali virsti tik pramoga. Ir tai, veikiausiai, nėra blogai dar tik besimokant būti teatre, tiesiog šiam buvimui norėtųsi atsvaros. Bent poros kitokių spektaklių su tvirtais atraminiais taškais, nuoseklia istorija ir gal netgi šiokiu tokiu moralu.