7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dėl mąstymo pastangos

Pokalbis su dailės istorike Giedre Mickūnaite, išprovokuotas J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso rezultatų

Monika Krikštopaitytė
Nr. 5 (1199), 2017-02-03
Dailė
Giedrė Mickūnaitė. V. Alesiaus nuotr.
Giedrė Mickūnaitė. V. Alesiaus nuotr.

Su dideliu malonumu išklausiau Dailės akademijoje Jūsų „Atminties kultūros“ kursą. Vienas ryškesnių įspūdžių – kad praeities suvokimas su laiku labai mainosi, ypač jei prarandami „galai“. Tik mūsų populiarioje visuomenėje (o gal tik valdininkų sluoksniuose) įamžinimo sąvoka lieka stabili, užstrigusi kažkur Jono Basanavičiaus laikuose. Tai skulptūra, prie kurios galima atnešti gėlių. Iškilmingai. Taip, kaip buvo daroma visą sovietmetį. Kitaip tariant – fasadiškai, imituojant prasmę. Ar tai ritualo teikiamo saugumo ilgesys? Ar labiau dabarties meno formų baimė?

Džiugu, Monika, kad mano branginamas „Atminties kultūros“ kursas įsiminė. Išties, atminties darbas – tai nuolatinės derybos, atranka ir kūryba, kiekvienąsyk žinomą pasakojimą persipasakojant savaip, dabarties kalba, dažniausiai kreipiantis į ateitį. O dėl įamžinimo, tai savo sustabarėjimu nesame išskirtiniai – pasauly apstu prastų paminklų, o paveikiųjų reta. Vis dėlto konkurso rezultatai, pastūmėję mus pokalbiui, iš pradžių mane pribloškė. Atitokau tik perskaičiusi konkurso sąlygas, apibendrintinas fraze „lengvai skaitoma, asmenybę atspindinti skulptūra“. Toliau svarstytini du scenarijai – konkursui darbus pateikė tik gebantieji iliustruoti, arba tai pokštas. Pastarasis požiūris man priimtinesnis: būtų smagu, jei menininkai, puikiai žinodami konkursų paminklams Vilniuje baigtį ir rezultatus „natūroje“, būtų nusprendę tiek sutirštinti konkursantų raišką, kad net ir menui bei miestui abejingiausias žiūrovas suvoktų, jog esame akligatvyje, iš kurio reikia kapanotis, ne tik užmirštant konkursantus, bet pirmiausia permąstant konkursų sąlygas ir konkursams teikiamų darbų atranką. Apmaudu, kad vertinimo komisija pokšto nesuprato, o savivaldybė, panašu, užuot suvokusi, kad atsidūrė seklumoj, džiaugiasi pagaliau atradusi „lengvai skaitomų“ (šiaip jau kriterijus taikytinas kelio ženklams) stabukų salą. Netgi grasina vieną jų realizuoti.

 

Po diskusijų per radiją, pasisakymų spaudoje apie Jono Basanavičiaus įamžinimo konkurso meninę nesėkmę, kurios meras Remigijus Šimašius nenori pripažinti, nors ir komisijos, kurioje nebuvo nė vieno dailėtyrininko, pirmininkas Gediminas Karalius nemato nė vienos skulptūros mieste, kartais kyla įtarimas, kad miesto valdininkams meninė kokybė net nebuvo įdomu. Svarbiau laiku užbaigtas projektas, progos skiltyje padėtas pliusas, galbūt dar kokie nors nemeniniai ir nekultūriniai motyvai, apie kuriuos galima tik spėlioti. Šiame kontekste mūsų – meno bendruomenės – mintys gali atrodyti absoliučiai naivios. Ar tikite, kad valdininkų ir meno profesionalų dialogas gali kada nors užsimegzti?

Dialogo galimybe vis dar tikiu, pradėti reikėtų atsisakant įtarumo, vienodai pasitikint visais pašnekovais, o išsakytus argumentus atsirenkant pagal minties gelmę ir intensyvumą. Toks sietas leistų kreipti mažiau dėmesio į vadinamąjį „liaudies balsą“, kuriuo klaidingai įvardijami viešąją erdvę gožiantys mąstymo tinginiai, gebantys tik neigti ir nemėgti. Esu tikra, kad žmonės yra kur kas įvairesni ir išmintingesni, tik išmintis bei įvairovė matuojama ne statistiniais dažniais.

Valdininkų požiūrio nežinau, bet jei perskaitytumėt kalbamojo konkurso sąlygas, tai pirmi dvylika jų lapų skirti vien ekonominiam ir teisiniam apsidraudimui nuo netinkamų konkurso dalyvių. Tokiam apsidraudėliškam (ne)mąstymui, matyt, ir rezultatai priimtini. Kita vertus, apmaudu, tačiau bet kuris realizuotas paminklas darniai įsilietų į pastarųjų dešimtmečių Vilniaus miesto memorialus ir kitą viešųjų erdvių puošybą. Kaip pati ir sakėt, Basanavičių iš veido (ne iš idėjų ir priesakų!) pažindami žinosim, kur gėlių padėti, o svarbias datas išmanusis primins.

 

Manau, jei meras pasiliks prie savo blogai parengto konkurso rezultatų, dar artimiausius dvidešimt metų ambicingi autoriai nematys reikalo dalyvauti konkursuose. Akivaizdu, kad pristatyti maketai nebuvo atrinkti ir net neprofesionalui buvo aišku, kad jam rodomas labiau į parodiją panašus objektas. Pora negėdingų pasiūlymų padėties netaiso. O iš diskusijos Rimo Bružo parengtoje radijo laidoje „LRT aktualijų studija“ (2017-01-23) paaiškėjo, kad tik 6 konkursantai atsižvelgė į aplinką... Kokios galėtų būti priežastys, kad valdininkams taip nerūpi rezultatas? Juk paminklas ilgai stovėtų ir bylotų tų žmonių neišmanymą. Kadangi viskas atrodo gana beviltiška, gal mes galime nevaržomai pasvajoti pagal pasaulines (protingas) įamžinimo tendencijas. Kokius galėtumėt pateikti pavyzdžius, kurie Jums imponuoja ir kodėl?

Artimiausias – Roberto Antinio paminklas Romui Kalantai Kaune, žinoma, yra klasika – Mayos Lin Vietnamo karo veteranų memorialas ar Danieliaus Liebeskindo Žydų muziejus Berlyne. Vienas paveikiausių – Nikola Bašićiaus „Jūros vargonai“  Zadare (Kroatija), taikantys ir guodžiantys karo ir vaidų sužaloto miesto gyventojus. Visi šie objektai suvokėją paverčia atminties dalininku ir nešiotoju, veikia kūną, įspraudžia į klausimo būklę, ar tai būtų pasakojimo radimas ir pasikartojimas, mirties laikas, sekant karo dienas ir jomis žuvusiųjų ar dingusiųjų sąrašus, nuovargis užkopus pabėgimo laiptais, ar gyvenimo ritmas žvelgiant į jūrą ir girdint tuo pačiu ritmu alsuojančius vargonus.

Svajojant apie tai, kaip mes galėtume pažymėti savo laisvę, mąstyčiau apie paminklą-įsipareigojimą. Man Lietuvos laisvė – tai apsisprendimas, nuolatinis triūsas ir dar miškas, ne tik tas, kur Antano Baranausko eilių lietuvis rado paguodą, bet ir tas, kuriame galėjom slėptis. Taigi mąstau, kad galėtume pasisodinti kelių šimtų kvadratų simbolinį mišką tokioje vietoje, kur tik simbolis gali išsitekti, o tada jau sutelktomis jėgomis jį auginti, telkiant profesionalų žinias, kad augtų, kad aplink esančių gyvenimų negožtų, ir išlaikyti jį reikėtų ne valstybės lėšomis, bet anoniminiu sutelktiniu finansavimu. Kad skirtume tas lėšas ne savęs parodymui, o idėjai. Įsipareigojus šimtmečiams ir laisvė tiek tvertų.

 


Nikola Bašić „Jūros vargonai“

 

Ar kada nors esate buvusi pakviesta pasidalinti savo žiniomis ar padiskutuoti atminties įamžinimo klausimais kokio nors valstybinio organo? Ar apskritai kada nors tokios ar panašios diskusijos vyko?

Buvau praėjusios kadencijos Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, joje dirbant teko susidurti su įvairiais įamžinimo ir saugojimo, tiesa, gana siaura prasme, atvejais. Komisijoje buvo svarstomas ir 100-mečio minėjimas, tuokart paskatinta įrašo, rodos, ant Kaišiadorių bažnyčios vargonų, menančio, kaip 1940 ar 1941 metais, „ypač sunkiais Tėvynei Lietuvai laikais“ (cituoju iš atminties), parapijiečiai rinko lėšas rubliais vargonų remontui, kad šieji nenustotų gaudę. Tokių mažųjų laisvės ženklų rastume ir asmeniniuose, ir kolektyviniuose dokumentuose. Tąkart siūliau kreiptis į visuomenę jų ieškoti, o radus garsinti. Galima kelissyk per dieną perskaityti per radiją, mažasis formatas atitiktų skaitmeninės žiniasklaidos ir socialinių tinklų žinutes, čia galėtų skleistis ir vaizdinė medžiaga. Taip suprastume, kad ne tik išskirtiniai žygiai ir aukos, bet kasdienis darbas ir nerimas yra mūsų laisvė, ir mes visi esame jos indėlininkai ir dalininkai. Šis pasiūlymas liko Komisijos posėdžio garso įraše, bet turbūt jokių ausų nepasiekė.

Dėl svarstymų, tai jų turbūt būta, bet juose nesu dalyvavusi ir, prisipažinsiu, patirtis šio žanro renginiuose entuziazmą maldo, mat dar prieš pradėdamas mąstyti randi paspęstas apsidraudėliškumo pinkles, kurios bet kokią ambiciją, polėkį, gaivališką mintį kaip mat nuzulina, nususina, ir klojasi lėkštuma neprieštaringai ir netrikdančiai banalybei. Tad man kur kas prasmingiau gludinti mintį seminare su studentais nei eikvoti laiką ir pastangas posėdžiuose.

 

Tikintys meno industrijomis dar labiau tiki edukacijos galia. O būtent, kai per praktinį užsiėmimą ką nors supranti kone fiziškai ir persimainai amžiams. Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengti skulptūrų maršrutai (ir ekskursijos) pateikti knygoje „Skulptūrų kelias“ (jau keturis tiražus išleido Modernus meno centras) regis, eina ta linkme. Neseniai užsidariusi Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (VDA „Titaniko“ parodų salėse ir galerijoje „Artifex“) kvietė pamatyti Vilnių naujai. Ir kiti panašūs projektai tarsi kalba apie atminties suvokimo gilėjimą. Kita vertus, žinių portaluose, kur virtualiai galima apžiūrėti Basanavičiaus konkurso dalyvių darbus, žmonės balsuoja, virtualiai renkasi iš to, kas pasiūlyta... Masinė kultūra ir kultūros bendruomenė – kaip du skirtingi asmenys. Man nuolatinis rūpestis – kaip išplėsti giliau besidominčiųjų ratą? Kaip įtikinti, kad nebūtina ko nors statyti, kad yra ir kitų būdų?

Manau, mąstymo tinginystės mažinimas – tai daugelio mūsų rūpestis. Jūsų minėti pavyzdžiai – tie sėkmingieji, užkabinantieji ir įpareigojantieji. Jolantos parengti maršrutai suteikia galimybę savarankiškai intelektualiai pramogauti Vilniuje. Eglės grindys vožteli tiesiai akysna šaukdamos – žiūrėk, kur eini, primindamos, kad nesi vienintelis grindų ir šaltigatvių mindytojas. O suvokęs, kad esi tik vienas iš daugelio, tampi kuklesnis.

Dėstydama VDA stengiuosi formuoti ir palaikyti savo ir studentų mąstymo įgūdį ir įprotį, kad kiek įmanydami toltume nuo staigių reakcijų ir banalybių kartojimo. Kartais tai pavyksta, bet, prisipažinsiu, mąstymo intensyvumas tiesiogiai siejasi su asmens kuklumu ir atsakomybe, o tai priešinga tai daliai virtualybės, kuri veikia kurstydama tuštybę ir susireikšminimą. O spausdamas mygtuką už vieną iš Basanavičių niekuo neįsipareigoji, tik atsižymi regimybėj. Čia kaip dabinti savo profilį užuojautos vėliavėlėmis ar žvakelėmis. Užuojauta be atsakomybės – tuštybė, pasidžiaugimas rodomu jautrumu. Nesu didi optimistė, kad mums pavyktų nurungti virtualybėje kerojantį susireikšminimą ir matomumo kultą, nes itin paprasta įdėti paveiksliuką ir gėrėtis savimi. Vis dėlto skleiskim mąstymo pareigą ir įgūdį kiek išgalim, nepaisydami nelygių galių. Įgudus mąstyti gyvenimas tampa sodresnis – gauni savos, o ne „vartotojui subalansuotos“ patirties, mintyse bepramogaujant ir katarsis aplanko, o kur dar taiklus humoras, juoko smagumas... Neabejoju, kad intelektualiai trikdantis, juslėms ir minčiai mįslingas, sąmonėje ilgam įsikurti gebantis menas dirba tą gilinamąjį ir tankinamąjį darbą, tad apmaudu dėl viešumoje suvešėjusių banalybių ir prasmių nubuitinimo iki vienskiemenių žodžių. Priežastys? Galbūt seklios ambicijos, ypač tos pinigais neapskaitomos.

 

Įžvelgiu paradoksą ir tame, kad Jonas Basanavičius buvo asmuo, kuris puikiai suprato viešo įvaizdžio svarbą. Pats atkakliai rūpinosi savo įsiamžinimu: užsakinėjo portretus geriausiems savo laiko tapytojams, skulptoriams. O gal tai ne pati blogiausia mintis, jei užsispiriama likti prie banaliai senos raiškos, įgyvendinti Basanavičiaus laikų projektą? Nors, jei gerai pamenu, daktaras savo atvaizdu beveik niekada nebuvo patenkintas iki galo. Gal irgi tikėjosi prasmės skleidimosi, kuri vien per panašumą neišlenda.

Taip, Basanavičiaus atvaizdų nestokojama, jo ikonografija bene gausiausia tarp visų 1918-ųjų signatarų, todėl ir nereikia dar vieno barzdočiaus su surdutu. Juk ne už patriarcho narcisizmą jam paminklai statomi. Basanavičiaus užsisakytus portretus priskirčiau tam laikui būdingai savistabai, atmieštai žmogaus silpnybėmis. Pastarosios sumenksta mąstant apie Basanavičiaus veiklą, jo įsipareigojimus sau pačiam. Statydami dar vieną panašybę, supaprastintume iškilią asmenybę iki bene vienintelės jos ydos.

 

Ačiū už pokalbį.

Giedrė Mickūnaitė. V. Alesiaus nuotr.
Giedrė Mickūnaitė. V. Alesiaus nuotr.
Nikola Bašić, „Jūros vargonai“ Zadare (Kroatija). 2010 m.
Nikola Bašić, „Jūros vargonai“ Zadare (Kroatija). 2010 m.
Maya Lin, Vietnamo karo veteranų memorialas Vašingtone (JAV). 1982 m.
Maya Lin, Vietnamo karo veteranų memorialas Vašingtone (JAV). 1982 m.