7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Iliuzijos

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos – dramaturgas Chrisas Thorpe’as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

Virš mūsų tik dangus

Kompozitoriui Arvydui Malciui šiais metais sukako 60. Taigi – jubiliejiniai metai (nors sąvokų ir papročių puristai sako, kad jubiliejai švenčiami tik kas 25 metus, todėl 60-metis yra sukaktis). Bet kuriuo atveju – tai proga švęsti. Balandžio 22 d. Nacionalinės filharmonijos salėje buvo surengtas autorinis Arvydo Malcio simfoninės muzikos koncertas. Ir nors tikrąjį gimtadienį kompozitorius šventė vasario 22 d., balandžio 22-oji tapo ne ką mažiau reikšminga, nes A. Malcio simfoninius opusus griežė „jo“ orkestras – Lietuvos nacionalinis simfoninis, kuriame pats A. Malcys daug metų groja violončele.

Netenka abejoti, kad programą pats kompozitorius itin kruopščiai atrinko. Ji buvo nemenka: abiejose koncerto dalyse skambėjo po instrumentinį koncertą ir simfoninį opusą, tarp jų – net visa Trečioji simfonija „Grünwald“ („Žalgiris“). Autorinis Arvydo Malcio koncertas buvo išties solidus, o publikai suteikė progos išgirsti muziką, kuri vis dėlto nedažnai atliekama koncertų salėse. Nors pasigilinus į A. Malcio kūrinių „biografijas“ tenka nustebti, kokia plati, tarptautinė yra jo muzikos sklaida.

Tarptautinis studentų šiuolaikinio šokio festivalis „Shock academia“ vėl atveria duris

Kas antrus metus prieš ir per tarptautinę šokio dieną – balandžio 29-ąją – vykstantis tarptautinis studentų šiuolaikinio šokio festivalis „Shock academia“ savo duris atvers jau penktąjį kartą. Šiemet renginio organizatoriai džiaugiasi ypatinga užsienio svečių gausa – per tris vakarus, balandžio 27, 28 ir 29 d., pasirodys ne tik šokėjai iš Lietuvos, bet ir svečiai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos.

 

Paskutinį balandžio savaitgalį savo kūrybinius darbus parodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choreografijos magistrantūros absolventės Viktorija Bobinaitė ir Silvija Navardauskaitė bei užsienio aukštųjų mokyklų – Miuncheno scenos menų akademijos, Edge Hill universiteto, Talino universiteto, Latvijos menų akademijos ir Krokuvos Ludwiko Solskio valstybinės dramos akademijos studentai ir absolventai. 

Aš esu televizija

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Praeities randai

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

Žaidžiantys revoliucionieriai

Jau savo kino karjeros pradžioje prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello pelnė provokatoriaus, „ekstremisto“ statusą. Daugumos jo filmų išeities taškas – įvairiausio plauko obsesijos (žinoma, dažniausiai seksualinės) ir iš to kylanti vidinė personažų frustracija – pornografinių filmų režisieriaus vis neapleidžia idée fixe iš pornografijos sukurti meną („Pornografas“); kunigas namo rūsyje įkalina ir seksualiai išnaudoja transseksualą („Tirezijas“); „amžinosios“ profesijos – prostitucijos – kasdienybė ir „nekaltojo“ amžiaus pabaiga „Prisiminimuose iš viešnamio“; be galo garsus, tačiau tiek pat vienišas, atitrūkęs nuo realybės, beprotybėje ir narkotikuose paskendęs dizaineris filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“.

Nors iš pirmo žvilgsnio tyrinėja visiškas socialines marginalijas, tamsiausius žmonių elgesio ir (pa)sąmonės kampus, „įkalina“ savo personažus epochos interjeruose ar rūsiuose, Bonello (jis dažniausiai ir scenarijų bendraautorius) niekada nepraranda sąlyčio su vaizduojamo laiko dvasia – ar per estetines nuorodas (impresionistų tapyba „Prisiminimuose iš viešnamio“), ar galiausiai per pačių personažų psichologiją, jų nuogąstavimus dėl išgyvenamo laiko – išorinio laiko nuorodų gausu ir filme apie Saint-Laurent’ą. Jau „Pornografe“ Jeano-Pierre’o Léaudo vaidinamas pagyvenęs, net kiek apgailėtinas režisierius reiškia sentimentus „neįvykusiai“ Gegužės revoliucijai ir išblėsusioms revoliucinėms aspiracijoms. Todėl, manau, nereikėtų stebėtis ir „Nocturamos“ atsiradimu, ypač po tokios daug žadėjusios akcijos kaip Volstryto okupacija aušros ir greito saulėlydžio tikrovėje. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats Bonello – 7-ojo dešimtmečio, kai žmonės dar tikėjo alternatyvos galimybe, kūdikis. Regis, naujausiame savo filme jis nusprendė stoti akis į akį su modernybe ir grynu veiksmu.

Didingas jungtinio Baltijos jūros choro skambesys

Kuomet susivienija skirtingų šalių muzikos mylėtojai, gimsta patys įspūdingiausi projektai. Vieni geriausių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Rusijos chorai susibūrė ypatingam bendram projektui, kurio tikslas suburti chorinės muzikos klausytojus, jiems pristatyti žymiausius bei ryškiausius savo šalies chorinius šedevrus ir skleisti bei puoselėti chorinę kultūrą. Koncertuose gaus galingas bendras keturių valstybių choras, vienijantis daugiau nei 150 chorinės muzikos puoselėtojų – Baltijos jūros choras. Tai bus puikus keturių šalių muzikų bendradarbiavimo pavyzdys, jautriai prabilsiantis į klausytojus, paskatinsiantis dar ir dar kartą pamilti chorinę muziką, sujaudindamas bei skatindamas bendrystę, tikėjimą ir gėrį.

Muzikiniai sekmadienio potėpiai

Šaltą ir vėjuotą Atvelykio sekmadienį kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į tradicinį  koncertą senajame Vilniaus arsenale. Pilna taikomosios dailės ir dizaino muziejaus koncertų salė atlikėjus pasitiko ir išlydėjo audringais plojimais. Ansamblio nariai viso vakaro metu kūrė jaukią ir paslaptingą atmosferą, kuri leido užsimiršti ir sušilti po vėjuotos ir audringos dienos.

Elektrokomunikacijos

Šių metų „Jauna muzika“ ir toliau skatina domėjimąsi elektronine kūryba, ką spaudos konferencijoje pabrėžė ir festivalio rengėjai. Vienas iš tikslų – surasti bendraminčių ir pristatyti koncertus didesniam klausytojų būriui. Todėl greta koncertų, vykusių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, „Jaunos muzikos“ programa prasiplėtė ir naktinėmis programomis festivalio bare „Peronas“ bei atviromis paskaitomis, diskusijomis, kur kiekvienas besidomintis buvo laukiamas svečias.

Pirmasis festivalio koncertas pavadintas „Elektroakustinės premjeros“ arba „Electrobasoon“. Iš to galima suprasti, jog pagrindinė vakaro ašis – elektrinis fagotas, kitaip tariant, fagotas, pritaikytas sinkretiškai skambėti su elektronika. Išgirdome premjerinius Vytauto V. Jurgučio, Gailės Griciūtės, Arturo Bumšteino, Jono Jurkūno ir Lino Rimšos kūrinius. Juos atliko meistriškumu pasižymintys, Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai – Andrius Puplauskis (elektrinis fagotas), Liudas Mockūnas (saksofonas) ir Tomas Kulikauskas (perkusija).

Įdomus G. Griciūtės kūrinys „Outtakes from the Mind of a Happy Man“ (fagotui ir elektronikai). Autorę inspiravo šveicarų psichologas Hermannas Rorschachas. Kūrinio sumanymą perteikė A. Puplauskis, balsu (žodžiais) ir muzika interpretuodamas rašalo dėmes kaip partitūrą. Kūrinyje girdėjau nemažai improvizacijų, kuriose atlikėjas galėjo išlaisvinti savo muzikines pajautas, skleisdamas savas interpretacijas. Šiam, kaip ir kitiems vakaro kūriniams specialiai buvo paruošta fonograma, kuri papildė gyvą grojimą. Iš tiesų kūrinio idėja įdomi, tačiau gaila, jog įpusėjus dėmesys pradėjo slopti.

Meno espreso

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

PUSLAPIS
IŠ
1003