Muzikiniai sekmadienio potėpiai

Šaltą ir vėjuotą Atvelykio sekmadienį kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į tradicinį  koncertą senajame Vilniaus arsenale. Pilna taikomosios dailės ir dizaino muziejaus koncertų salė atlikėjus pasitiko ir išlydėjo audringais plojimais. Ansamblio nariai: Laima Šulskutė (fleita), Rolandas Romoslauskas (altas)  ir Sergejus Okruško (fortepijonas) viso vakaro metu kūrė jaukią ir paslaptingą atmosferą, kuri leido užsimiršti ir sušilti po vėjuotos ir audringos dienos.

Koncerte žiūrovai galėjo išgirsti danų kompozitoriaus Nielso Wilhelmo Gade‘o (1817–1890 m.) fortepijoninį trio, prancūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco (1899–1963 m.) sonatą fleitai ir fortepijonui, impresionisto Claude‘o Debussy (1862–1918 m.) sonatą fleitai, altui ir fortepijonui. Pastarasis kūrinys originaliai rašytas fleitai, altui ir arfai.

Koncerte tradiciškai nuskambėjo ir lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių kūryba ypač aktuali ansambliui. Publika išgirdo Giedriaus Kuprevičiaus (g. 1944 m.) kūrinį „Obelų žiedai“, kuris originaliai rašytas vargonams ir balsui. 2016 m. kompozitorius, inicijuotas R. Romoslausko, sukūrė versiją altui ir fortepijonui. Taip pat skambėjo Zitos Bružaitės (g. 1966 m.) preliudas „Sapne Mėnulis verkė, o aš toli toli...“. Vakaro akcentu tapo Vilniaus arsenalo inicijuota pasaulinė Giedrės Pauliukevičiūtės (g. 1975 m.) kūrinio „Broken“ („Šukės“) premjera, skirta fleitai, altui ir fortepijonui.

Žaismingai ir spalvingai vakarą pradėjo danų kompozitoriaus N. W. Gade‘o trio F-dur motyvai. Beveik dvidešimt minučių klausytojus kerėjo muzika, panaši į R. Šumano kūrybą. Savito kolorito kūrinys patiko ir pačiam kolektyvui – aiškiai buvo matyti šypsenos atlikėjų veiduose. Šis kompozitorius Lietuvoje atliekamas retai, tad kolektyvas supažindino klausytojus su danų romantine muzika.

G. Kuprevičiaus kūrinys įnešė tamsumo ir melancholijos. Klausantis buvo galima įsivaizduoti niūrų ir šaltą priešpaskutinį balandžio sekmadienį, kuris karaliavo už lango. Šio lietuvių muzikos grando kūrinio premjera įvyko prieš penkiasdešimt metų. Pats autorius apie jį sakė – „yra kūrinių, kurie autoriaus gyvenime keliauja tarsi kokia plaštakėlė“. Harmoningi perėjimai tarp garsų leido pajusti nerimą, kuris artinasi prie obelų artėjant žiemai.

G. Pauliukevičiūtės premjera salėje sukėlė sąmyšį. Sinkopuoto ritmo, netaisyklingos harmonijos, visiško minimalizmo trio kėlė keistas mintis. Nepavyko suprasti, kokia mintis užkoduota po šia muzikine kalba. Tačiau kompozicijai įsibėgėjus, pradėjo ryškėti kontūrai, pasirodė, jog autorė sudaužė didelį stiklo paketą ir muzikos dėka bandė surinkti visas šukes. Kūrinys atskleidė visišką atlikėjų profesionalumą. Altininkas taip įsijautė į šį sunkų kompozitorės darbą, jog aiškiai matėsi, kaip jis tyliai skaičiuoja, bando išskaityti natas, nepasimesti sudėtingame ritme, tai tikrai buvo nemenkas iššūkis. Po kūrinio atlikėjai pakvietė nusilenkti ir pačią kompozitorę, kurią publika priėmė audringais plojimais.

Kompozitorių sąjungos pirmininkės Z. Bružaitės preliudas nieko naujo neatskleidė – ši autorė kuria labai lyrišką, tačiau kartu ir dramatizmu persmelktą muziką, kuri pateikia tokią spalvų paletę, jog norisi paklausti autorės, ką ji norėjo tuo pasakyti. „Vilniaus arsenalas“ itin dažnai atlieka šios kompozitorės kūrinius. Maža to, 2014 metais minint R. Romoslausko kūrybinės veiklos 30-metį, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su ansamblio vadovu R. Romoslausku atliko naujausią Z. Bružaitės kūrinį „Pabudimas“, skirtą altui ir orkestrui. Tai yra gražus ansamblio ir kompozitorės bendradarbiavimas, įrodantis, jog lietuvių muzika tikrai turi savo žavesį ir turi skambėti dar dažniau.

F. Poulenco sonata iš Lietuvos perkėlė į Prancūziją. Iškart pasijuto tikras klasikos pliūpsnis – gerai pažįstama muzikinė kalba, klasikine forma sumoduliuoti garsai, įdomi harmonija bei dinamika pateikė intriguojančią atsipalaidavimo formą, kuomet gali užsimerkti ir matyti konkretų vaizdinį, nes šis kompozitorius aiškiai ir konkrečiai formuluoja tai, ką nori pasakyti.

Koncerto pabaigoje skambėjusi C. Debussy muzika bangavo ir liūliavo publiką. Šio impresionisto Lietuva dar nesupranta, nes jo muzika skirta tikriems gurmanams. Jų mūsų šalyje nėra tiek jau daug, tad šio kompozitoriaus muzika atrodo tarsi pamiršta. Be to, „Frauno popietę“ koncertuose galima išgirsti gana retai. Kūrinyje daug siužeto linijų ir įvairių garsų, vienu metu vystomos net kelios temos. Muzikinių sprogimų ir dinaminių šuolių kupina sonata nepaliko abejingų, bet panašu, kad abejonių nekilo dėl atlikimo kokybės, o ne kompozicijos.

„Vilniaus arsenalas“ jau trisdešimt metų džiugina publiką ir neleidžia atsikvėpti nei minutei. 31-ąjį sezoną pabaigęs ansamblis per sezoną surengia 6–7 koncertus Vilniuje, daug gastroliuoja po Lietuvą. Džiugu, kad publika nepamiršta šio ansamblio ir leidžia jam gyvuoti. Šalto ir niūraus sekmadienio dangų trio nutapė įvairiausiomis garsų spalvomis, kurios leido pamiršti rūpesčius ir pasinerti į garsų pasaulį.