7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Aš esu televizija

Algirdo Šeškaus paroda „TV“ Šiuolaikinio meno centre

Agnė Narušytė
Nr. 17 (1211), 2017-04-28
Dailė
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

O vyko jis labai lėtai. Juk kai kurie iš šių kadrų galbūt užfiksuoti 1975 m., kai Šeškus pradėjo dirbti televizijoje operatoriumi. Akivaizdu, kad jis vengė to meto fotografijos šablonų. Jo fotografuojami žmonės ne veržėsi į pirmą planą demonstruoti savo nuotaikų, bet tarsi spruko nuo šviesos, nuo žvilgsnio. Bet jų slapstymasis kaip tik išryškino įtampą, kylančią būnant vienu metu ir „išorėje“, ir „viduje“. Rusų kritikas Levas Anninskis pavadino Šeškų ir jo kolegas „maištininkais“, bet jiems patiems atrodė kitaip: „Mūsų pašaipos nebuvo kova, – sako Šeškus, – džiaugiausi dirbdamas televizijoje, ir kartu naudojau ją kaip šaltinį savo fotografijai – stebėjau dirbtinės šviesos šešėlius, sumanytų judesių pakraščius. Kūriau tai, kas man buvo gražu ir teikė džiaugsmo. Dalintis tuo galėjau tik siauram savo rate – profesionalaus menininko laisvė buvo smarkiai varžoma, jos bijota. Kandinskis tuo metu nebuvo rusų menininkas. Šeškus negalėjo būti lietuvių fotografas.“

Šeškus negalėjo būti lietuvių fotografas, ir ne jis vienas. Negalėjo būti nei Alfonsas Budvytis, nei Vytautas Balčytis, nei Gintaras Zinkevičius, nei Violeta Bubelytė, nei Remigijus Pačėsa. Dviem iš jų jau amžinatilsį. Kiti taip įpratę būti „didžiųjų“ vyksmų paraštėse, kad linkę nepastebėti kuratorių ir kritikų dėmesio. Sako – per vėlu. Nuo 1975-ųjų praėjo 42-eji metai – tiek užtruko, kad Šeškaus parodos atidarymas būtų gyvai transliuojamas per nacionalinį kanalą, LRT direktorius Šiuolaikinio meno centre sakytų kalbą, ateitų pasižiūrėti kultūros ministrė, o nesuprantantys kūrinių pagarbiai klausinėtų menininką užuot piktinęsi. Aišku, prie to prisidėjo ir Nacionalinė premija, ir tai, kad Šeškus šiemet dalyvauja svarbiausioje šiuolaikinio meno tarptautinėje parodoje „Documenta“. Vis dėlto manau, kad jo fotografijos veikia ir viso to nežinančius.

Paroda žaidžia su mūsų lūkesčiais – tikiesi „smūginių“ atspaudų, didesnių „nei gyvenime“, bet tokie yra tik keturi: einant gatve pro langą sveikina vyriškių oktetas ir moja televizijos diktorė Gražina Bigelytė-Bulavienė – jau iš anapus. Girdėjau, kažkas ją vadina „Laisvės statula“. Iš tiesų – archetipas. Balta suknele vilkinti moteris iškelia ranką, bet kviečia ne į kovą, o į parodą. Prie įėjimo pasitinka užuolaida („atsiprašau – susiglamžiusi, nebuvo kada išlyginti“, juokauja Šeškus); gale žvilgsnis atsiremia į sukamosios kėdės atlošą – būrelis vyrų žiūri televizorių, kuriame – tik šviesos magma.

Tačiau ekspozicija nieko primygtinai netransliuoja – mažyčiai pilki vaizdeliai beveik ištirpę baltoje erdvėje. Žiūrovas turi pats pasistengti – prie kiekvieno prieiti labai arti (kai kuriems pakanka užėjus už sienelės iš arčiau apžiūrėti „Bigelytę“). Nes tai – autentiški anų laikų kontroliniai atspaudai. Greiti, maži, neiškrapštyti, netobulai „užlieti“ – jų daug, jų popieriuje dar gyvena prasti anų laikų ryškalai, fiksažai ir buvimas raudonos šviesos pašildytoje tamsoje. Ekraninių ir skaitmeninių vaizdų eroje išsiilgsti tokio kūniško tikrumo.

„Neparodinės“ fotografijos čia randamos kaip retos archeologinės šukės, iš kurių galima susiklijuoti įsivaizduojamos praeities formą. Ir kiek kitokį televizijos variantą nei knygoje. Knyga prasideda miegančių, plikas nugaras kasančių vyrų fotografijomis, nes tai – pasakojimas apie operatoriaus dieną, praleidžiamą filmuojant „teisingą vaizdą“. Šeškaus fotografijos tas „profesionalias“ kompozicijas išjudina, įrėmina kartu su visa butaforija ir pačiais operatoriais – matome ir žiūrovui skirtą projekciją, ir pastangas ją sukurti. O Virginijos Januškevičiūtės kuruotos parodos versija lengvesnė – kaip ta užuolaida: baltas tiulis, parauktos bangelės virš lango, bet medžiaga susiglamžiusi. Tuo viskas ir pasakyta – vyksta aukštosios Kultūros spektaklis, bet į studijos grindis išdavikiškai kaukši tautinės klumpės.

Tarp stiklų fotografijos suspaustos po vieną ar dvi, tarsi pabrėžiant, kad nė viena akimirka nėra „vienintelė“ ar „lemiama“. Akis juda kaip mintis: štai gėlėta suknele vilkinčios smuikininkės rankos, įtemptų raumenų vibrato, bet kokios klostės! Jos griežia vargonais. Mažyčiai nuotykiai, žvilgtelėjimai, staigmenos – pavyzdžiui, tikra cirko meška televizijos kieme, blankus pasilenkusios balerinos kelnaičių atspindys veidrodyje, kurio žvilgsnį ji užmiršo. Šeškus primena, ką reiškia „televizija“: matymą iš tolo, matymą, kai apžiūrimasis mūsų nemato. Aprėpdamas šiek tiek daugiau erdvės ir laiko (ir prieš veiksmą, ir po, ir tarp), fotografas rodo studijos dėžutėje sugauto žmogaus nejaukumą, kai dirbtinius jausmus reikia transliuoti į vakuumą.

Per parodos atidarymą Audrius Siaurusevičius minėjo, kad tai – ne ta televizija, kurią prisimename. Žinoma, ne ta. Šiose fotografijose – būsenos, dar tirštos nežinomybės, dar neišvalytos nuo laukimo nuobodulio. Ir žmonės – pagauti tuštumos transo.

 

Paroda veikia iki gegužės 28 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.

Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.