Elektrokomunikacijos

Šių metų „Jauna muzika“ ir toliau skatina domėjimąsi elektronine kūryba, ką spaudos konferencijoje pabrėžė ir festivalio rengėjai. Vienas iš tikslų – surasti bendraminčių ir pristatyti koncertus didesniam klausytojų būriui. Todėl greta koncertų, vykusių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, „Jaunos muzikos“ programa prasiplėtė ir naktinėmis programomis festivalio bare „Peronas“ bei atviromis paskaitomis, diskusijomis, kur kiekvienas besidomintis buvo laukiamas svečias.

Pirmasis festivalio koncertas pavadintas „Elektroakustinės premjeros“ arba „Electrobasoon“. Iš to galima suprasti, jog pagrindinė vakaro ašis – elektrinis fagotas, kitaip tariant, fagotas, pritaikytas sinkretiškai skambėti su elektronika. Išgirdome premjerinius Vytauto V. Jurgučio, Gailės Griciūtės, Arturo Bumšteino, Jono Jurkūno ir Lino Rimšos kūrinius. Juos atliko meistriškumu pasižymintys, Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai – Andrius Puplauskis (elektrinis fagotas), Liudas Mockūnas (saksofonas) ir Tomas Kulikauskas (perkusija).

Įdomus G. Griciūtės kūrinys „Outtakes from the Mind of a Happy Man“ (fagotui ir elektronikai). Autorę inspiravo šveicarų psichologas Hermannas Rorschachas. Kūrinio sumanymą perteikė A. Puplauskis, balsu (žodžiais) ir muzika interpretuodamas rašalo dėmes kaip partitūrą. Kūrinyje girdėjau nemažai improvizacijų, kuriose atlikėjas galėjo išlaisvinti savo muzikines pajautas, skleisdamas savas interpretacijas. Šiam, kaip ir kitiems vakaro kūriniams specialiai buvo paruošta fonograma, kuri papildė gyvą grojimą. Iš tiesų kūrinio idėja įdomi, tačiau gaila, jog įpusėjus dėmesys pradėjo slopti.

J. Jurkūno „Panko. Belaukiant Godo“ (fagotui, bosiniam klarnetui, perkusijai ir juostai) išbandė atlikėjų aktorines galimybes, leidžiant jiems išdykauti scenoje (bet rimtais veidais!). Visą laiką buvo juntamas švelnus absurdo dvelksmas. Tarsi teatras, kuriame pats kūrinys – tik antraeilis veikėjas. Mano nuomone, pritrūkta kompozicinės idėjos. Galbūt dėl to buvo nemažai eklektikos ir truputį erzino nuolatinis galvojimas, kodėl ir ką tai reiškia. Bet šis performansas, manau, atliko savo, kaip žaidimo, paskirtį.

V.V. Jurgučio ir A. Bumšteino kūriniai buvo mažiau paveikūs. Festivalio buklete abu autorių premjeriniai darbai pristatomi kaip labai struktūruoti, turintys aiškų tikslą, žinant, kas svarbu ir kodėl būtent taip. Pasak V.V. Jurgučio, kūrinio „Mikronai“ fagotui ir elektronikai „idėjiniu pagrindu tapo mikrono terminas, kuris naudojamas matuojant infraraudonosios spinduliuotės bangos ilgius, ląstelės ir bakterijų dydžius, tačiau kūrinyje šis terminas pasitelkiamas kaip idėjinis pagrindas garsiniams santykiams apibūdinti“. Girdėjosi nuolatinis vertikalių kitimas, jos svyravo tai aukštyn, tai žemyn ir pynėsi tarpusavyje leisdamos išgirsti įvairius garso parametrų subtilumus. Bet kūrinio mintis tarsi liko „pakibusi“. A. Bumšteino „Styginių kvartetas“ fagotui su garso įrašu man pasirodė mažiausiai įdomus. Nesisekė susieti autoriaus idėjos su atlikimu. Nors atlikimas buvo tikrai puikus, kūrinys neįtikino. Pasak autoriaus, ši kompozicija yra tarsi kitoks Ludwigo van Beethoveno Pirmojo styginių kvarteto, op. 18, ekspozicijos vaizdinys. Kompozitorius sumanė iš kiekvienos Beethoveno styginių kvarteto partijos paimti kas antrą natą (arba pauzę) ir sudėlioti keturias melodines linijas, kurios buvo pritaikytos keturiems fagotams. Vis dėlto kūrinys pasirodė per daug ištęstas.

L. Rimšos „Playing with“ tapo atgaiva ir puikiai užbaigė koncertą. Buklete rašoma, jog „Playing with“ yra „vienuolikos minučių trukmės minimalistinis kūrinys. Fonogramoje girdimos pianisto Ryoji Hojito atliekamos melodijos.“ Štai – nedaugžodžiaujant, nuosaikiai ir pataikant ten, kur reikia! Autoriaus pavadintas minimalistiniu, kūrinys nuskambėjo gaiviai ir visiškai neerzino galbūt ir primityvokais minimalizmo bruožais. Jis, mano nuomone, aprėpė kur kas daugiau. Įdomūs tembriniai ir spalviniai ieškojimai, rytietiško kolorito ritmo formulės klausytojus tikrai turėjo atgaivinti ir sukelti gal net egzotikos pojūčius. Šiek tiek džiazinis, tembrinių, spalvinių niuansų minimalizmas, nors kiek ir naivokas, buvo mielas.

„Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, kurią galime vadinti pagrindine festivalio erdve, pasirodė ir žymus lenkų minimalistinės klubinės elektronikos kūrėjas Michałas Wolskis. Pasirodymas buvo anonsuotas žodžiu „transas“, tikriausiai turėjusiu apibūdinti atlikėjo gebėjimą valdyti laiką muzikos erdvėje. Asmeniškai man transo pajusti nepavyko. Nors koncertas vyko sklandžiai, o atlikimas buvo profesionalus, muzika labiau priminė eksperimentinį improvizavimą, labiau tinkantį klubinėje aplinkoje ir atliekant kitokius kūrinius. Panašios stilistikos koncertas įvyko ir paskutinę festivalio dieną. Vokietijos garso menininkas Markusas Poppas su savo žymiu elektroninės muzikos projektu „Oval“ veikiausiai turėjo įspūdingai užbaigti vakarinių festivalio koncertų ciklą. Tiesą sakant, įspūdis liko dviprasmis. Garso menininkas pristatė naujausią „Oval“ albumą „Popp“, kuris pasirodė 2016 metais. Atrodė, jog koncertą gadina tam tikri techniniai niuansai, ne kartą kilo klausimas, ar viskas gerai? Ar tikrai taip norėta? Jei taip, tuomet viską apibūdinčiau vienu žodžiu – paaugliška. O tokio lygio menininkui toks apibūdinimas visiškai netinka. Po koncerto ne vienas klausytojas sakė, kad pasirodymas nebuvo toks, kokio tikėjosi. Neįvyko nieko įspūdingo, net ir šokti nesinorėjo (o juk technomuzika pati to prašosi!). Profesionalumo, kaip ir geros nuotaikos, pritrūko. Viskas atrodė fragmentiška ir nelabai skoninga. Netikėtai vienoje socialinio tinklo svetainėje kilusioje diskusijoje festivalio organizatoriai tvirtino, kad atlikėjas liko visiškai patenkintas ir tikriausiai patys klausytojai kalti, jog nesuprato, kas vyksta.

Greta „Menų spaustuvės“ erdvių festivalyje atsirado ir kita, gal kiek netikėta – Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolynas. Čia pasirodė svečias iš Jungtinės Karalystės, graikų kilmės eksperimentinės ir elektroakustinės muzikos kompozitorius bei garso menininkas Yiorgis Sakellariou. Savo programą jis pavadino subtiliai – „Silentium“. Koncerte skambėjo kompozicija keturių kanalų garso sistemai, „individuali estetinė sakralių garsų interpretacija“. Pasirodyme netrūko sakralios tylos, juk patį kūrinio pavadinimą inspiravo tylos prašantys ženklai. Kompozitorius tyrinėja elektroakustinės muzikos ritualo tematiką. Savo kompozicijoje jis siekė atkreipti dėmesį į sakralios tylos, kaip komunikacijos, būseną, tarytum sujungė kelis skirtingus komunikavimo lygmenis – dvasinį ir technologinį.

Festivalio metu buvo diskutuojama apie elektroninę muziką, jos radikalumą kultūroje ir politikoje (diskusiją buvo galima stebėti tiesiogiai internetu!). Taip pat apie savo kūrybinius ieškojimus mintimis dalijosi jau minėtas kūrėjas Markusas Poppas.

Smagi buvo ir naktinė festivalio platforma – „JM naktys“. Bare „Peronas“ klausytojai galėjo atsipalaiduoti ir į valias šėlti kartu su festivalio dalyviais. Čia savo programą pristatė Arma Agharta (Armantas Gečiauskas), Elektroninės muzikos trio (Jonas Jurkūnas, Andrius Šiurys ir Martynas Bialobžeskis), „Rookas“, Jurgis Jarašius (solo projektas noema–noesis), „S13 & Paulius Ilius“. Šiuos autorius-atlikėjus jungia eksperimentai elektroninės muzikos srityje.

Nors norėčiau kitaip pasakyti, šių metų festivalis gilaus įspūdžio nepaliko. Svarstau kodėl, juk pernykštis buvo tikrai puikus. Vis dėlto neabejotinai galime pasidžiaugti šiuo kultūriniu reiškiniu, svarbiu Lietuvos elektroninės muzikos plotmėje, keliančiu vis didesnį susidomėjimą elektronine muzika. Tikiuosi, su kiekvienais metais festivalis taps vis kokybiškesnis ir įdomesnis.