7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Buržuazinio šuns savikritika“. Režisierius Julianas Radlmaieris apie komunizmą be komunistų

Ieva Šukytė
Nr. 39 (1233), 2017-11-24
Kinas Interviu
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“

Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ (Selbstkritik eines buergerlichen Hundes, 2017) pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.

 

Tavo ankstesnieji filmai „Proletariato žiemos pasaka“ ir „Šmėkla klaidžioja po Europą“, taip pat kaip ir naujausias filmas „Buržuazinio šuns savikritika“, humoro forma kalba apie politiką, ypač komunizmą. Kodėl pasirinkai šį objektą?

Kai persikėliau gyventi į Berlyną (esu kilęs iš Vakarų Vokietijos), neturėjau jokio suvokimo apie Rytų Vokietiją ir apie visą komunistinę santvarką. Apsigyvenęs Berlyne pradėjau domėtis socializmu, jame slypinčia utopine idėja, kuri vis dar, mano manymu, yra labai svarbi. Tikriausiai dėl šios priežasties jau trečiame savo filme analizuoju būtent šį klausimą – kaip galima tęsti socializmo idėjas po tiek daug skausmingų žmonių patirčių? Manau, kad tai yra būtina, kadangi šiuolaikinis kapitalizmo pasaulis yra destruktyvus ir žalingas.

Filme kartojama frazė „komunizmas be komunistų“. Kaip, tavo nuomone, tai atrodytų realiame gyvenime?

Filme darbininkų grupė galvoja, kaip jiems toliau elgtis, po to, kai miršta jų viršininkė (arba bent jau atrodo, kad mirė). Dalis darbuotojų iš Rytų Europos yra patyrę negatyviąją komunistinės santvarkos pusę, todėl, kai diskusijoje iškyla žodis „komunizmas“, jie pradeda tam priešintis. Pokalbio pabaigoje iškeliamas pasiūlymas – kodėl nepabandžius darbo aplinkoje sukurti „komunizmą be komunistų“? Tai reiškia, kad nebūtų žmonių, kurie laiko savęs komunistais, ir mano galintys nurodinėti, kaip kiti turi gyventi. Galbūt tai yra linksma formuluotė, siūlanti sukurti visuomenę be lyderių, kurioje visi būtų lygūs.

Ar manai, kad tai įmanoma su tavo filmo veikėjais? Kai kurie iš jų atrodo linkę save iškelti aukščiau kitų.

Aš nenorėjau to pavaizduoti kaip naivios, idealistinės idėjos. Žinoma, veikėjai filme nėra šventieji. Jie yra suformuoti savo socialinės ir istorinės aplinkos. Vienas vyras iškart nori užimti lyderio poziciją, tačiau kiti jam neleidžia. Filme neteigiama, kad jis pasiimtų valdžią į savo rankas. Tai nėra realistinis filmas. Jame nebandoma pavaizduoti, kaip tokia visuomenė turėtų gyvuoti. Istorijoje perteikiamos kelios pagrindinės idėjos, kaip galėtume gyventi geriau. Turime žvelgti pozityviai, kitaip galime tiesiog teigti, kad žmogus yra blogas ir tada mums belieka nusižudyti (juokiasi). Mano filmas nebando įrodyti, jog šios idėjos veiktų realiame pasaulyje, tačiau jas pateikiu bandymo/ tikrinimo formoje.

„Buržuazinio šuns savikritika“

Dailėje yra terminas „paveikslas paveiksle“. Tavo filmas yra tarsi filmas filme. Kodėl pasirinkai tokią pasakojimo formą?

Kai filme norima įgyvendinti „komunizmą be komunistų“, omenyje turima egalitarinė visuomenė. Tuomet iškyla klausimas, kokia yra mano paties pozicija? Koks žmogus gali teigti, kokia turi būti visuomenė? Norėjau problematizuoti šiuos klausimus. Veikėjas, kurį vaidinu pats, yra mažiausiai galintis sukurti geresnę visuomenę. Jis teigia, kad yra kairiųjų pažiūrų, bet nėra linkęs viską atiduoti kitiems. Beje, apie save jis linkęs galvoti geriau nei apie kitus. Materialiniu atžvilgiu jis nelabai skiriasi nuo likusių darbuotojų, tačiau simboliniame lygyje jis jaučiasi viršesnis.

Tu vaidini kino režisierių, kurio vardas taip pat Julianas. Ar jis yra tavo alter ego?

Filmo problema sukosi apie viduriniąją klasę, kuri jaučiasi viršesnė. Jie natūraliai gimsta su teise į mokslą ir gerą gyvenimą, kai tuo tarpu kažkas turi sutvarkyti kino salę po ką tik įvykusios klausimų ir atsakymų sesijos. Tai natūrali būsena, kurios niekas nekvestionuoja. Vieni žmonės dirba labai sunkiai, atlikdami kvailas užduotis, kiti ne. Šios struktūros kritiką aš norėjau pradėti nuo savo paties pozicijos. Mane su šiuo veikėju sieja ta pati pozicija ir nuomonė apie susiskirsčiusias klases. Bet, tikiu, kad jis yra truputį už mane blogesnis.

Minėjai, kad tavo veikėjas negalėtų atsisakyti turimų privilegijų, nors ir teigia, kad yra kairiųjų pažiūrų. Ar ir tu kaip jis negalėtum išsižadėti savo privilegijų?

Nežinau. Tai – klausimas, kurio pats dažnai savęs klausiu.

Tu taip pat nepakeitei didžiosios dalies veikėjų vardų. Kodėl?

Tikriausiai norėjau palikti tam tikrą sumaištį. Beje, kaip geras kino kūrėjas, aš nenorėjau sukurti filmo apie blogą režisierių, net jei jį vaidinau pats. Jeigu vaidindamas režisierių apsimesiu, kad tai esu aš, tai sukurs didesnę paties filmo savirefleksiją. Žiūrovams tai padės labiau susitapatinti su istorija. Šiuos veikėjus vaidino mano draugai. Iš tiesų pats filmas yra labai keistas dokumentinio ir fikcinio žanro mišinys.

Tai filme vaidina tavo draugai?

Taip. Dauguma jų yra man draugai.

Julianas Radlmaieris

Filme tu prieini prie Kamilės ir paklausi, ar ji nori vaidinti tavo filme. Ar taip ir buvo su tavo draugais?

Iš esmės taip. Vienintelės Kamilės veikėjos aktorės aš nepažinojau. Norėjau, kad šią rolę vaidintų kas nors ne iš mano aplinkos. Bet net ir apie ją išgirdau per pažįstamus, kurie su ja dirbo. Todėl kastingo kaip ir nebuvo. Būdavo, kad kas nors susirgdavo ir nebegalėdavo vaidinti. Tačiau dauguma veikėjų buvo mano galvoje prieš kuriant filmą.

Dar prieš rašant scenarijų, jau žinojai, kuris aktorius įkūnys kurį veikėjai?

Didžiąją dalį taip. Kai kurie veikėjai turėjo būti nuo pat pradžių. Kiti atsirado jau scenarijaus rašymo procese, turint galvoje tam tikrą aktorių.

Filme yra paminimas vokiečių režisierius Raineris Fassbinderis. Taip pat užkadrinis balsas primena Jeano-Luco Godardo filmus. Ar buvai įkvėptas šių režisierių?

Aš juos abu labai mėgstu. Ankstesniuose filmuose dažnai įterpdavau nuorodas į savo mylimus filmus ar režisierius. Tikiuosi, kad ateityje to mano kūriniuose bus mažiau. Filme Kamilė pamini Fassbinderį, nes jis tarsi reprezentuoja vokiškąjį kiną. Ji yra atvykusi iš Kanados, todėl jai mūsų šalyje kinas asocijuojasi tik su juo. Fassbinderio filmai atspindi vokiškąją kino tradiciją, kuri jau seniai pas mus nebeegzistuoja. Jis taip pat puikiai galėdavo sujungti ką nors labai natūralaus ir visiškai dirbtino. Godardo filmuose visada vyrauja formos žaismingumas. Jo vaidybiniai filmai tuo pačiu gali funkcionuoti kaip esė.

Kodėl pasirinkai tokį ekrano formatą?

Šį formatą naudojau visuose savo filmuose. Pirmas filmas, kurį dariau kino mokykloje, buvo filmuojamas 16 mm kamera, todėl jis natūraliai įaugo. Beje, šis formatas labai apibrėžia erdvę ir jos ribas. Jis sukuria keistą teatrinį efektą, tarsi viduramžių veikėjai pasirodytų ekrane.

Praeiti metai buvo itin sėkmingi vokiečių režisierei Maren Ade. Šiais metais kita vokiečių režisierė Valeska Grisebach buvo nominuota „LUX“ apdovanojimui. Kokia yra situacija dabartiniame vokiečių kine?

Šios režisierės reprezentuoja tradicinį kiną. Vieni galbūt mano, kad tai naujoji vokiečių kino banga, tačiau dauguma jų vyresni už mane maždaug dvidešimčia metų, todėl negalėčiau jų priskirti prie naujo judėjimo. Didžioji dalis mano bendraamžių kino kūrėjų, kaip ir aš pats, savęs su jais netapatiname. Mūsų nedomina toks kinas. Mano filmai yra žaismingesni ir laisvesni.

„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
„Buržuazinio šuns savikritika“
Julianas Radlmaieris
Julianas Radlmaieris