Ką menininkas norėjo padaryti, sužinome iš projektų aprašymų ir pokalbių su autoriais. Tai viena. Antra – srities žinovai įtikina, jog yra galybė objektyvių aplinkybių, kurias būtina žinoti, kad galėtume kūrinius patirti giliau, tame irgi yra tiesos. Na, o trečia, kartais visai priešinga, bet irgi tiesa yra tai, kad kūriniai ir parodos elgiasi kaip nori, nes ateina žiūrovas ir suvokia pasiremdamas savo pirma, antra, trečia ir keturiolikta aplinkybe. Veikia žiūrinčiojo nusiteikimas, nuotaika, esminiai ir dienos poreikiai, gyvenimo etapas, išsilavinimas, požiūris į išsilavinimą, atėjimo priežastis ir t.t. W.J.T. Mitchellas klausė, „ko nori atvaizdai?“, man rūpi sužinoti, ką parodos daro neprašytos, koks jų pašalinis, nenumatytas poveikis. Patikrinsiu tris iš dabar veikiančių.
Gintauto Trimako „Išėjimai“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje
Kadaise Gintautas Trimakas buvęs vienu įtakingesnių alternatyviu menininku, dabar jau visų pripažintas, gausiai kopijuojamas klasikas, gatvėje sutiktas, paprastai būna tuo charizmatišku išminčiumi, kuris nereikšmingai pasako ką nors tokio, kad visą dieną rutulioji mintį, bandai pritaikyti, diskutuoji. „Išėjimų“ cikle fotografas norėjo nufotografuoti Kuršių nerijos prieigas prie jūros iš trijų pusių viename vaizde, tuo daugianariu judesiu pakartoti 1998 m. išėjimų lankymą, tik kitaip, ir skirti šį, anot Agnės Narušytės, „performansą“ „visiems išėjusiems prie jūros“. Tai viena. Antra – kai žinai, kad šitas kone mitologinis, nes cikliškas išėjimų ratas, toks universalus ir tinkantis visiems, yra įsigytas vieno kolekcininko, laikančio jį namuose, turi suprasti, kokia reta proga pamatyti Trimako „Išėjimus“ yra paroda ir kad reikia suleisti visus žvilgsnio nagus, įsiminti viską, kiek tik gali, nes kolekcininkas nėra viešas muziejus, kur kilus poreikiui gali užsiimti tuo metu reikalinga psichologine praktika prie aktualių kūrinių ar atvesti ką pažiūrėti.
Žinant, kaip skausmingai kalbama apie meno rinkos nebuvimą regione, dar turi ir prisiversti pasidžiaugti, kad toks puikus kūrinys nesimėto autoriaus archyvuose, kol koks nors šlubuojantis vietos muziejus susizgribs priimti už „draugišką“ kainą. Dar neužbaigus ciklo buvo aišku, kad Trimako „Išėjimai“ bus chrestomatiniai. Gyvai nemačius (buvo maža parodėlė Juodkrantėje ir daug kalbos), visi žinojo, kad šio reikalo raktažodžių junginys yra pasmerktas sėkmei. Agnė Narušytė recenzijoje apie pirmąjį ciklo pasirodymą elegantiškai išlukšteno visą turinio krūvį (Skaičiavimas prie jūros, 7 meno dienos, 2014 09 12) ir sunku ką bepridurti.
O galiausiai trečia – žiūrėdama į pailgas kaip horizontai nuotraukas, nors mačiau tai, ką aprašė Narušytė (mintyse skaičiavau, kiek kartų Trimakas turėjo nulipt ir užlipt, kad gautų galutinį vaizdą, ir jaučiau pakartojimo ritmą), mane labiausiai kerėjo, kad čia dar naujai išreikštas fotografijos gebėjimas perkelti žiūrovą į kitą vietą. O būtent, jei nuotrauką suprasime kaip žvilgsnio kreipimą, Trimako nuotrauka gali dairytis ir prisiminti. Ji „mato“ kelią, kuriuo atėjo ir kur atėjo, atsimena taką – toji siaura, per vidurį įsispraudusi juosta. Susitapatinti su fotoaparatu yra vieni juokai, nes prie jūros būtent taip ir elgiesi – žiūri pirmyn ir atgal, stengėsi aprėpti ir įsidėmėti erdvę labiau nei detales, nors jos irgi reikalingos bendram vaizdui, ritmui, prasmei. Juo labiau kad dumplinė kamera turi ilgas kojas...
Bet šito nematai, tik jauti, kad jūra iš priekio, o laiptai iš nugaros tave įrėmino ir nukėlė tiesiai į Kuršių neriją, prie jūros, kur nežengė mano senelio koja, nes ten sovietmečiu jau šaudydavo, galima buvo pasižiūrėti tik iš viršaus. Manau, kad serijos dedikaciją reikėtų praplėsti iki „ir visiems neišėjusiems“. Ekspozicija papildyta mėlynomis abstrakcijomis. Mėlyna ne bendrinė, o prūsiška (su visa ilga istorija), o tai man primena, kaip vieną popietę su Trimaku postringavome apie jo naują aistrą spalvoms, kiek nedaug jų žinome, kad čia turtingiausias kultūros klodas. Gerai, kad tų pokalbių ir žinojimo niekas niekada nenupirks. Paroda veikia iki gruodžio 16 d.
Giedriaus Jonaičio „Mano istorijos“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“
Šio menininko viešo įvaizdžio kismą apibūdinčiau priešingai – buvęs klasikiniu oforto meistru, labai gerbtas už aukštą meistriškumą, net kūręs Lietuvos nacionalinę valiutą litus, dėstantis akademiniam jaunimui, Giedrius Jonaitis su laiku perėjo į įvairialypę transgresiją: jo kūryboje atsirado klišos nuotraukos, dešros iš smulkintų pinigų, dabintos iškamšos, iki ašarų juokingi videomontažai, reportažai iš ligoninės ir dar velnias žino kas. Menininkas su nemaloniomis asmeninėmis detalėmis siautėja socialiniuose tinkluose, gatvėje gali užduoti keblių klausimų, mesti provokuojančią repliką. Gajus mitas, kad menininkas nėra normalus žmogus, leidžia Jonaičiui jaustis gana laisvai, nesulaukiant didelio nustebimo. Ši paroda, kaip ir praėjusi, gali būti laikytina viešos reprezentacijos išplėtimu, akivaizdžia meno ir gyvenimo sąjunga, mat autorius nori papasakoti apie save, nes mano, „kad šiuolaikiniams žiūrovams galiu būti įdomus kaip epochų virsmą patyręs žmogus, į asmenines negandas žvelgiantis su humoru“. Tai viena.
Antra – žvelgiant dailės istorijos požiūriu, menininko įvaizdžių būta kokių tik norite, nuo įgimto genijaus, visa ką galinčio (da Vinci paskutinis pardavimo rekordas primena šį tikėjimą, kad galima nusipirkti tai, kas padės prisiliesti prie magiškos paslapties), iki nesivaldančio ir giliai jautraus nepakaltinamo asmens (apsieisim be pavyzdžių). Jonaitis sugeba būti visais vienu metu. Tik juokais, aišku, nes visi tie įvaizdžiai labai slegia, dusina išankstine nuomone ir jų ribotumu. Ir galiausiai – trečia – nors į parodą nenorėjau eiti, nes nemėgstu visų tų asmeniškumų, lyg jau per televiziją atodangų ir išpažinčių nebūtų gana (nežiūriu, anonsais apnuodija), ekspozicija nustebino aiškia struktūra, kuri suverta ant kelių gerai papasakotų istorijų. Tekstai ir vaizdai lydi vienas kitą susieti asociacijomis. Menininko išsidirbinėjimai apsivilkus marškinėlius su užrašu „not normal“ – tik papildymas, lyg priešais kamerą kalbantįjį apspitusi grupelė judrių paauglių.
Pasakotojas atsiskleidžia kaip žmogiškų klaidų padaręs ir gėdos patyręs asmuo. Pasakoja nuoširdžiai kaip vaikas: jis nulaužia medį ir yra baudžiamas, priešais visus apsipila kiaulių ėdalu, galvoja, kad jį užmušė užkritęs daiktas, žavisi su „barankyte“ žaidžiančia kate, svajoja savo akimis pamatyti JAV prezidento lėktuvą, žavisi kondicionieriumi automobilyje ir vaišėmis Lenkijoje, ministro prašo nusifotografuoti spaudžiant ranką. Jonaitis rišliai ir vaizdžiai papasakoja tai, ką paprastai norisi pamiršti – kaip lengva buvo mus nustebinti, kokie deficito mulkiai buvome, nors dabar dedamės neaišku iš kur atvykusiais verslininkais. Tokiu būdu Jonaitis nušauna du zuikius: klišę, kad menininko istorija yra kopimas į pripažinimą aukštyn ir aukštyn, kuri įkyriai vyrauja nuo XV a. ir turi savo nuobodžias schemas Holivude. O dar parodo, kad gerai papasakota istorija yra nepalyginamai įdomiau už solidžią reprezentaciją. Paroda veikia iki gruodžio 10 d. Kuratorė Erika Grigoravičienė.
Andriaus Zakarausko tapybos paroda „Bodybuilding“ Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“
Ką ir kaip norėjo sukurti menininkas, transliuoja televizorius su tapytojo „kalbančia galva“. Iš paskos sekiojantis Andriaus Zakarausko balsas mums išduoda, kad jis gali labai tiksliai suformuluoti visą kūrybos procesą, iki kiekvieno potėpio ir darbo judesių choreografijos. Ne visi kūrėjai taip gerai išvystę verbalikos raumenį. Tai viena.
Antra – visas tas analitiškumas šiek tiek ir gąsdina, o kur gi magiškos žiežirbos, atgaivinančios negyvą ir vandenį verčiančios vynu (dažus kūriniu)? Zakarausko tapyboje labai aiškiai matyti vaizdo konstrukcija, nes jis ją tiria, išnaudoja, pasitelkia savo santykiams su tapyba plėtoti. Jo kultivuojama tapyba yra šiuolaikinė, ji ne tik gali nutapyti tai, kas nenufotografuojama, ji rakinėja pati save. Trečia – net prašalaičio akiai matyti, kad Zakarausko tapyboje, kur anksčiau buvo tik jis su tapyba, atsirado dar dvi temos: moteris ir teatras. Tai, kad autorius kūrė plakatą operai „Samsonas ir Dalila“, o bekurdamas, matyt, lankėsi erdvėje, kur jungiasi kelios tikrovės (scenos ir užkulisių), bei buvo įkvėptas, dar visko nepaaiškina.
Akivaizdu, kad romane atsirado meilės trikampis, o gal ir daugiakampis. Pasikartojantis bučinio motyvas plinta socialiniais tinklais. Jis paveikus, nes potėpiai ne tik formuoja vaizdą, bet ir tampa jausmo bei fiziškai apčiuopiamais fluidais, o svarbiausia – primena įsimintinąją Auguste’o Rodino skulptūrą „Bučinys“. Kaip tyčia fone tapytojo balsas porina, kad jis dirba „kaip skulptorius“, tepa truputį ten, truputį ten, kol pasirodo forma (atpasakoju iš atminties). Zakarausko parodoje susipynė tiek kultūros santykių, kad užtektų keliems dramatiškiems serialams. Atsidūrus tokių įtampų epicentre, imi jaustis įveltas kaip tas potėpis, kuris niekaip negali būti atskirtas, nes yra bendro vaizdo dalis. Paroda veikia iki gruodžio 2 d.
