Aktorius Rytis Saladžius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Dugne“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2010), „Vaidinant auką“ (rež. Koršunovas, OKT, 2005), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, OKT, 2003), „Meistras ir Margarita“ (rež. Koršunovas, OKT, 2000), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (rež. Koršunovas, OKT, 1999) ir kt.

Į tremtį Dalia Grinkevičiūtė su savimi pasiėmė spektaklių programėles. Apie operą ji rašė: „Prieš mane atsivėrė įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, apkerėjęs mane ir tapęs vėliau didele dvasios atsvara (...). Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika. Ir niekada tu jau negalėsi būti skriaudėjų pusėje, tavęs nepadarys jų įrankiu.“ Norėtųsi, kad teatras tebeturėtų tokį poveikį, bet, regis, vietoj stebuklingo Gėrio ir Grožio pasaulio scena vis dažniau virsta racionalia tiesos paieškų ir liudijimų vieta. Tai būdinga ir vėlesniems Grinkevičiūtės kūriniams „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir „Gimtojoj Žemėj“, parašytiems jau grįžus iš tremties, praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje.

Aktorius Vainius Sodeika sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2020), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Natanas Išmintingasis“ (rež. Gintaras Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2017), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Hamletas“ (rež. Vidas Bareikis, NKDT, 2015), „Ričardas II: Post factum“ (rež. Artūras Areima, teatras „Mens publica“, Vytauto Didžiojo universiteto teatras ir Artūro Areimos teatras, 2014), „Publika“ (rež. Varnas, teatras „Utopia“, 2010) ir kt.

Aktorė Gerda Čiuraitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Žuvėdra“ (rež. Brazys, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.

Aktorė Jovita Jankelaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, JT, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sombras“ (rež. Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2019), „Baisiai gražu“ (rež. Eglė Kižaitė, „Vėjų teatras“, 2019), „Gėda pelėda!“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“, 2018), „Riešutų duona“ (rež. Aidas Giniotis, Keistuolių teatras, 2018), „Trijulis aukštyn kojom“ (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2017) ir kt. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Chajos vaidmenį spektaklyje „Getas“ (NKDT ir teatras „Utopia“, 2018).

Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.

Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?

Vasario 2 d. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) išėjau kojomis nesiekdama žemės. Rekomenduoju tai patirti kiekvienam Lietuvos teatro žiūrovui – tereikia apsilankyti režisieriaus Ivano Vyrypajevo premjeriniame spektaklyje „Girti“. Jei teatre vertinate ne tik įkvepiantį pakylėjimo virš buitiškumo pojūtį, aukščiausios prabos aktorinę meistrystę bei išgrynintas žmogaus ir Dievo santykių temas, „Girtuose“ dar galite pasimėgauti akimirka, kai jautiesi tampantis gyvos istorijos dalimi.

Romano „Parodymai“ autorius – Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) – savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia – kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.